Algis ARlauskas: „Dokumentikos kūryba yra kaip rašymas ant degančio popieriaus“

„Režisierius Algis Arlauskas yra lietuvių kilmės, tačiau lietuviškai nekalba. Jis gyvena Baskijoje ir kalba ispaniškai. Gal gali tu su juo ispaniškai pasikalbėti, juk kaimynystėje gyvenat?“ – paprašė manęs Eglė Maceinaitė, viena iš VDFF organizatorių. Tai iškart pažadino detektyvinį mano instinktą. Lietuviškas vardas ir pavardė, lietuviškai nekalba, gyena Baskijoje... Iš internete skelbiamos aktoriaus ir režisieriaus biografijos sužinojau, kad jis užaugęs Maskvoje, jo tėvas – lietuvis, motina – baskė, o šiuo metu A. Arlauskas vadovauja vienai garsiausių Bilbao teatro ir kino mokyklų „Anima Eskola“ ir Baskijos visuomenėje yra žymus kultūrinis veikėjas. Tačiau apie savo šeimos istorijos detales, atspindinčias XX a. tragedijas, Algis man papasakojo pats. Su juo kalbėjomės ilgai. Todėl, kad Algio kinematografinė ir socialinė pasaulėžiūra yra labai įdomi ir gili. Ir dar dėl to, jog liepos mėnesį vasarojome skirtinguose atokiuose kalnų kaimeliuose, kur nuolat trūkinėjo inerneto ryšys. Jis – Baskijoje, aš – Katalonijoje. Mūsų pokalbiui nuolat nutrūkstant, Algiui šovė į galvą mintis, kad geriausiai susiskambėtume fiksuotu telefonu. Taip laiko išbandytas ryšys padėjo užbaigti pokalbį be nesklandumų...

Kaip ieškote istorijų savo filmams? Ar jos pačios Jus susiranda?

Dokumentiniai filmai negimsta be reikalo. Jie ateina tuomet, kai susiklosto tam tikros sąlygos, kai susipina ypatingos akimirkos. Pirmasis mano dokumentinis filmas „Prisilietimas“, kuris buvo mano kursinis darbas, gimė tuomet, kai susipažinau su Aleksandru Suvorovu – aklu ir kurčiu rusų pedagogu bei psichologu.

Filmo kūrimas vyko labai lėtai, juk negalėjau su juo pasikalbėti ar parašyti jam laiško. Aš mokiausi daktikologijos, rašydavau jam viską didžiosiomis raidėmis ant delno. Toks buvo mūsų bendravimas, kūrybinis procesas ėjosi pamažu.

Kaip ir kiti mano dokumentiniai filmai, taip ir pirmasis prasidėjo nuo universalios temos, ir tik vėliau aš perėjau prie konkrečių faktų. Jokiais būdais negalima sakyti, kad šis filmas yra apie aklus kurčnebylius vaikus. Ne, šis filmas yra apie žmones, kurie, nepaisant baisių gamtos ir visuomenės apribojimų, sugeba pasiekti savo tikslą. Šis filmas yra apie švietimą ir lavinimą, o kurčnebylių aklų vaikų problematika tik paryškina bendras visuomenės bėdas švietimo srityje.

Mane visuomet domino pedagogika ir jos pasiekimai, aš nuolat tyrinėju pedagogikos mechanizmus ir esmę, man įdomu, kur slypi vaikų ugdymo sėkmės paslaptis. Šis filmas yra apie pedagogiką ir jos pasiekimus, nes Suvorovui pavyko pasiekti, atrodytų, neįmanomo dalyko – net keturi jo akli kurčnebyliai mokiniai yra baigę universitetą.

Būti geru pedagogu reikia talento, pašaukimo ir pasiaukojimo. Kitaip vaikų laukia tragedija. Suvorovas pats yra tą išgyvenęs savo kailiu – jis apako būdamas trejų, o apkurto būdamas devynerių. Minėti trys kriterijai yra būtini lavinant visus vaikus visose visuomenėse.

Šiame filme žiūrovas susitapatina su kurčnebyliu vaiku, mūsų kamera yra subjektyvi –įsiskverbiame į kurčnebylio esybę ir kameros pagalba jis atranda pasaulį. Tarytum jis matytų pasaulį kameros dėka.

Iš to, ką pasakojate, atrodo, kad Aleksandras Suvorovas Jums yra milžiniškas autoritetas?

Taip, po filmo tapome labai artimi ir mūsų draugystė tęsiasi jau daugiau nei trisdešimt metų. Dabar esame sielos draugai. Saša man yra kaip brolis.

Esu įsitikinęs, kad, jei Suvorovas būtų gimęs renesanso laikais, jis būtų Erazmas Roterdamietis arba Rafaelis. Jam dabar 86-eri ir jis vis dar dirba pedagogikos bei psichologijos srityse.

Saša nėra vien tik mano filmo herojus. Mes abu sukūrėme „Prisilietimą“, kartu parašėme jo scenarijų. Buvo sunku kurti filmą su žmogumi, kuris negali skaityti scenarijaus. Mes scenarijų rašėme daugiau nei pusę metų.

„Prisilietimas“ – tai kinematografo ir kurčio bei aklo filosofo kūrinys, kuriame gvildename universalią pedagogikos temą. Saša visą gyvenimą kovėsi su autoritarine sovietine švietimo sistema, kuri akliems kurčnebyliams buvo itin negailestinga. Autoritarinė sistema laiko švietėją viršesniu ir represiniais metodais bando palenkti bei apriboti vaikų valią.

Gyvenate Baskijoje, čia kuriate ir vadovaujate teatro mokyklai „Anima Eskola“, tačiau dažniausiai Jus pristato kaip režisierių iš Lietuvos. Kokia Jūsų šeimos istorija?

Užaugau Maskvoje. Mano mama – baskė, tėtis – lietuvis. Tačiau tėtis šeimą paliko kai buvau visai mažas. Todėl perėmiau ispanų kalbą ir kultūrą, mano ryšys su Baskija visada buvo glaudus, to negaliu pasakyti apie Lietuvą. Seniai puoselėju troškimą grįžti prie lietuviškų šaknų.

Aš nuolat kartoju, kad esu geopolitinių XX amžiaus Europos kataklizmų vaisius.

Mano mama kartu su kitais trimis tūkstančiais ispanų respublikonų vaikų pilietinio karo metu buvo evakuota iš Ispanijos į Rusiją. 1937 metais didžiuliais laivais Ispanijos respublikonai plukdė ten savo atžalas. Taip jie norėjo apsaugoti mažuosius nuo karo baisybių.

Tačiau išėjo taip, kad bėgo nuo vilko, o užbėgo ant meškos – Rusijoje juos užklupo Antrasis pasaulinis karas. Mano mama užaugo Samarkande, skurde, kaip visi sovietiniai vaikai. Turbūt mamos istorijos dėka aš taip dažnai savo filmuose analizuoju Ispanijos pilietinį karą ir jo pasekmes. Manau, jos Ispanijos visuomenėje iki šiol yra ryškios.

Mano tėtis užaugo Lietuvoje, vėliau tapo artimas sovietiniam režimui, todėl išvyko į Maskvą, dirbo komunistų partijoje. Maskvoje mano tėvai ir susipažino. 

„Laiškas motinai“ – tai ir Jūsų asmeninė istorija?

Filmo herojus Rubenas ieško savo iš Ispanijos kilusios biologinės motinos, kuri jo susilaukė Rusijoje ir kuriai buvo pameluota, kad jos sūnus mirė. Manau, daugybė žmonių yra vienaip ar kitaip išgyvenę panašias istorijas.

Nors filmas pasakoja asmenišką tetrapleginiu paralyžiumi sergančio Rubeno istoriją, man ši juosta reiškia daugybės  XX amžiaus žmonių tragedijos paradigmą.

XX amžiaus Europos tragedija prasideda kilus Ispanijos pilietiniam karui. Būtent tuomet buvo pasėta daugybė katastrofų, kurias vėliau išgyveno Europa ir Lietuva.

Rubeno laiškas motinai yra daugybės žmonių laiškai savo motinoms – kartu su Rubenu aš rašau laišką ir savajai. Ir laiško tikslas yra aukštesnis už asmeninius Rubeno interesus, kartu su juo mes visi rašome laišką savo motinoms, kurias praradome išeivijoje, kurios mirė ar nuo kurių mes nutolome.

Rašyti laišką motinai – tarsi grįžti į vaikystę su ta laimės išraiška veide. Ir visai nesvarbu, ar mūsų motinos buvo šventos, ar jos mus paliko. 

Žiūrint filmą „Laiškas motinai“ atrodo tarsi stebėtumėte biologinės motinos ieškančio Rubeno gyvenimą pro rakto skylutę. Kaip filmavimo komandai pavyko su tokia didžiule pagarba nufilmuoti šias intymias žmogaus gyvenimo akimirkas?

Pagrindinis filmo tikslas iš tikro buvo ne sukurti filmą, o padėti Rubenui surasti jo biologinę motiną.

Didžiausias skirtumas tarp dokumentinio ir vaidybinio filmo yra tas, kad tu negali sukurti dokumentinio filmo pats jo neišgyvendamas. Kurdamas dokumentinį filmą atiduodi dalį savo gyvenimo. Man dokumentika yra moralinis ir ideologinis kompromisas.

Dokumentinis filmas turi unikalią galimybę, kaip sakė Pasolinis, „rašyti ant degančio popieriaus“.

Kulminacinė scena, kai Rubenas kavinėje laukia ateinančios motinos, galėjo baigtis dviem būdais. Motina galėjo ateiti arba neateiti. Mes žinojome, kad galimybė, jog ji neateis, didžiulė. Buvome girdėję daug istorijų apie tai, kaip motinos netgi persikrausto gyventi į kitą šalį dėl to, kad toks susitikimas neįvyktų.

Šiame kadre žiūrovas susitapatina su Rubenu ir visa siela trokšta, kad motina ateitų, kad jie apsikabintų. Tačiau mes nusprendėme nefilmuoti kulminacinio momento. Kai filmavome šį filmą, televizijoje dar nebuvo madingi realybės šou, kurių metu tiesioginiame eteryje susitinka vienas kito ieškantys žmonės. Šie šou profanuoja ir subanalina žmogaus jausmus ir intymias akimirkas.

Mes nenorėjome profanuoti Rubeno susitikimo su jo motina. Padėjome kameras į šalį ir nefilmavome, leidome jam intymiai išgyventi šią laimės akimirką.

Mums Rubeno jausmai buvo svarbesni už filmą. Ir išvis šis filmas buvo herojiškas – net 30 žmonių ištisus metus dirbo be atlygio tam, kad Rubenas galėtų surasti savo mamą. Mus iš dalies parėmė Baskijos vyriausybė, tačiau komanda ne tik nieko neuždirbo, bet net už keliones ir postprodiusavimą mokėjome patys.

Ar Enrique Gastono žygdarbiai „Bepročių sąmoksle“ suteikia gyvenimui prasmės?

Gastonas man yra modernus Don Kichotas. Daugybė žmonių mano, kad jis yra išprotėjęs, bet man jis yra tikras herojus ir išminčius.

Gastonas yra užsibrėžęs daugybę neįgvendinamų tikslų – ne tik nuošaliame Jaulin kaimelyje pastatyti teatrą. Jo žygdarbių užtektų ne vienam filmui, o ištisam televizijos serialui. Kiekvienoje serijoje jis galėtų atlikti po žygdarbį.

Šį filmą kūriau ne dėl temos universalumo, o dėl to, kad aš tiesiog įsimylėjau jos herojų. Mano manymu, jis yra didvyris.

Šiame filme užsibrėžiau tradicinį Stanislavskio metodo super tikslą – meninį, socialinį bei asmeninį.

Jei esu įsimylėjęs personažą, privalau perteikti žiūrovui meilę personažui ir meilę jo darbams. Jei tai pavyksta – aš savo tikslą įvykdau.

Ar Jūsų filmas „Nueiti kelią“ yra juosta apie atgal einančią žmoniją?

Iš tikrųjų šis filmas turėjo būti visiškai kitoks. Mes klausėme, ar Sovietų Sąjungoje buvo kilusi pilietinio karo galimybė. Mes surinkome daugybę interviu su labai svarbiais tuometiniais Sovietų Sąjungos veikėjais.

Pradinė mintis buvo tokia, kad vyks pokalbiai su šiais veikėjais ir bus gvildenama pilietinio karo grėsmė. Tie pokalbiai turėjo būti oniriniuose filmo rėmuose, kur miegantis personažas sapnuoja, kaip gyvenimas įgyja absurdišką dimensiją ir pradeda bėgti atgal – ne tik mechaniniu, bet ir ideologiniu atžvilgiu.

Tačiau, nufilmavus medžiagą, supratome, kad pokalbiai socialinėmis temomis bei sapno dalis – du skirtingi filmai. Ir štai antroji, ne publicistinė, o kinematografinė dalis tapo pagrindine filmo gija. Tuomet atsisakėme visų pokalbių su politiniais veikėjais – juos žiūrovai gali išvysti atskiroje juostoje, pavadintoje „Nepanaudota filmo Nueiti kelią medžiaga“.

O mes šiame filme susitelkėme į atbulinio judėjimo analizę. Kinas yra vienintelis menas, galintis valdyti atbulinį judėjimą. Kino pagalba tu gali užgimti vėl, judėjimas atgal reiškia mirti ir gimti iš naujo.

Iš tikrųjų tai filmas ne tik apie mechaninį, bet ir apie asmeninį judėjimą atgal. Atgal eina žmonės, atgal važiuoja automobiliai, mes ir patys judame atgal. Juk senatvė yra kažkuo panaši į kūdikystę, nugyvenę gyvenimą mes vėl virstame vaikais.

Kalbino Kristina Nastopkaitė