Vietos po saule!

„Meno Avilio“ Jaunieji programeriai pristato filmų rinkinį „Vietos po saule!“

Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui mes, jaunieji programeriai, sudarėme rinkinį „Vietos po saule!“. Šiame dokumentinių filmų rinkinyje atsiskleidžia aktualios žmonių iš skirtingų politinių bei socialinių situacijų istorijos, įvairiais būdais atsiveria individų santykis su namais bei priklausymo paieškomis

Kai pagalvojame apie namus, ko gero, pirmasis atmintyje iškylantis vaizdas siejasi su jaukia sava erdve, kurioje galima pasislėpti nuo visų pasaulio negandų. Namai nėra vien tik geografinėmis koordinatėmis apibrėžtas fizinis poreikis, tai ir saugi dvasios užuovėja. Namai – tai psichologinė būsena, patenkinanti universalų žmonių norą kam nors priklausyti (ang. belong), rasti sau vietą, kadangi priklausymo jausmas įkūnijamas erdvėje. Kraštovaizdis jungia mus praeitimi, kuria atmintį ir formuoja individualų bei kolektyvų žmonių identitetą.

„Juodasis filmas“ (Želimir Žilnik, 1971)

Tai trumpametražis dokumentinis filmas, kuriame kino kamera tampa benamių absurdiškos situacijos portreto bei žmonių abejingumo liudininke, atspindi šios socialinės problemos aktualumą, būsto fizinę ir dvasinę reikiamybę žmogui.

„Įkalčiai“ (Lee Anne Schmitt, 2025)

Įamžintas 16 mm kino juostoje pilno metro filmas, kuriame jungiasi režisierės asmeniniai prisiminimai ir aštriai fiksuojami JAV korporacinės įmonės „Olin“ įtaka, sistemingai įauganti į švietimo sistemą, tyliai besismelkianti į žmonių kasdienį gyvenimą. Nors filmas kalba apie situaciją JAV,  jo skleidžiama žinutė apie jėgas, kurios nematomai veikia ir formuoja mūsų įsitikinimus, yra universali.

„Kraštovaizdis ir įniršis“ (Nicole Vögele, 2024)

Filmas, stebintis į Bosnijos-Kroatijos pasienį atvykusius migrantus, vietinius gyventojus bei kraštovaizdį, kuris tampa praeities žiaurumo liudytoju bei nebepasiekiamų namų atspindžiu.

„ji laukia saulėlydžio“ (Martyna Ratnik, 2024)

Trumpametražis filmas, kuris lyg laiko kapsulė atveria sąlytį su praeitimi bei visais jos prakeiksmais ir skleidžia žinutę ateičiai. Į namus, kurie kažkada teikė ypatingą jausmą, sugrįžti nebeįmanoma, nes jų nebėra ir viskas, kas liko, tėra atmintis.