Ką sužinotume, jei į naftos istoriją pažvelgtume gerokai plačiau? Ar nafta galėjo būti ne tik išteklius, dėl kurio kovojama, bet ir priemonė geresniam pasauliui sukurti? Filmo atspirties tašku tampa 1980-aisiais išleista vinilinė plokštelė, kurioje skambėjo naftą eksportuojančių šalių organizacijos narių liaudies dainos. Iranas, Irakas, Kuveitas, Saudo Arabija ir Venesuela susivienijo tam, kad stiprintų naftą išgaunančių valstybių poziciją pasaulinėje naftos rinkoje ir priešintųsi prekybos kontrolę turinčioms Vakarų įmonėms. Filmo režisierė kuria koliažą iš archyvinių filmų, televizijos įrašų, žurnalų, laikraščių, pašto ženklų, vokų, fotografijų, politinių dokumentų ir klausia, kas nutiko šiai svajonei? Tai tarsi bandymas sudėlioti istoriją iš datų, objektų ir fragmentų, tačiau suvokiant, kad niekada neįmanoma turėti viso paveikslo-kalendoriaus.
„Nafta įprastai laikoma vienu pagrindinių įrankių neoliberalizmo struktūroms palaikyti, tačiau filmas atveria šio ištekliaus istorijoje glūdėjusį potencialą veikti ir pozityviai – kaip solidarumo, autonomijos bei politinio ir ekonominio pasipriešinimo priemonę. Filmas derina kruopštų akademinį / istorinį tyrimą, artikuliuojantį panarabišką perspektyvą, ir vizualinės kultūros artefaktus. Po neseniai vykusios JAV invazijos į Venesuelą bei JAV ir Izraelio karo prieš Iraną filmas dar kartą primena, kad Vakarų (JAV) invazinė politika yra ne paskiri įvykiai, bet nuosekli strategija siekiant pasisavinti kitų šalių išteklius.“ – Festivalio koordinatorė ir programos sudarytoja Justina Jaruševičiūtė
Sanaz Sohrabi (g. 1988 m., Iranas) yra vizualinės kultūros tyrėja, menininkė-režisierė bei Konkardijos Universiteto komunikacijos ir medijos studijų katedros docentė. Kūrėjos eseistiniai filmai ir instaliacijos tiria atvaizdų, archyvo bei istorinių naratyvų reikšminį nepastovumą ir lankstumą.


