Ne vienas didysis Ingmaro Bergmano filmas turi mažąjį palydovą – 9,5 mm kamera paties Bergmano nufilmuotą trumpametražį apie tai, kas filmavimo metu vyko kino aikštelėje ir šalia jos. Efemeriškų vaizdų kaleidoskopas režisieriui, matyt, turėjo tiesiog sentimentalią vertę, tačiau šis namudinis kinas atrodo lyg netyčia pagavęs ir kai ką daugiau. O būtent – prarają tarp aikštelėje tvyrančio nerūpestingumo, kvailo maivymosi, lengvo flirto ir griežtos sandaros filmų, bylote bylojančių apie vidinę discipliną ir intensyvų minties darbą.

Šią prarają Bergmanas dar pagilina, kai Stigo Björkmano dokumentiniame portrete prisimena kažkieno pasakymą, kad filmavimo metu režisierius turi susidoroti su tokia gausybe keblumų, jog jam visai nelieka laiko mąstyti. Šiam neva nemąstymui kaip tik ir skirtas „tikras“, pilnametražis dokumentinis Bergmano darbas „Dokumentas: Fani ir Aleksandras“ („Dokument Fanny och Alexander“, 1984). Jį galima drąsiai pavadinti gamybiniu filmu, kuriame režisierius su jam būdingu sausu humoru demonstruoja darbo filmavimo aikštelėje metodikos ypatumus. Ir tikrai – kai stebi, kaip buvo kuriamas filmas „Fani ir Aleksandras“, atrodo, kad jokios gelmės šis procesas neturi, tėra paviršiaus raibuliavimas. Ir Bergmano, ir Björkmano filmas paliudija, kad režisierius su kūrybiniu kolektyvu daugiausia sprendžia grynai techninius klausimus. Iš pažiūros – labai menkus, neretai primenančius tiesiog kvailas užgaidas, bet gvildenamus itin pedantiškai: kuo pakeisti netinkamo fasono herojės kelnes, ar neturėtų sietynas kaboti žemiau, kaip priversti katę bendradarbiauti su arkliais ir žmonėmis.

Beje, susidaro įspūdis, kad nemąsto ne tik režisierius, bet ir aktoriai (gal tik ištikimas Bergmano operatorius Svenas Nykvistas vienas sau audžia mintį). Aktoriams, regis, tereikia įgyvendinti tokias primityvias užduotis kaip „nueik štai ten ir paimk kavinuką“. Taip tris valandas visi ir krapštosi prie vienos miniatiūrinės scenos. Protarpiais šnekučiuojasi, juokauja ir, žinoma, flirtuoja, tačiau, vos įjungus kamerą, bemat mobilizuojasi ir juda nurodyta kryptimi, o jų veidai įgauna reikiamą išraišką. Būtent tai Bergmanas ir vadina tikruoju profesionalumu.

Čia neišgirsime pafilosofavimų, neišvysime „dvasinių pastangų“. Prieš mus – vien kone inžinerinis judėjimo trajektorijų planavimas ir begalinis veikėjų figūrėlių stumdymas. Tačiau būtent todėl, kad neturi nė krislelio susireikšminimo ir šventeiviškumo, ši veikla (ir santykis su ja) sužavi net jei ir nesi Bergmano kino adeptas. Kita vertus, yra šioks toks pavojus, kad vėliau, sumanius peržiūrėti „Fani ir Aleksandrą“, Bergmano kino genijus kiek nublanks, nes dar pastebimesnis taps šiam kinematografui būdingas teatro pradas.  

Forės sala buvo tapusi ne vieno Bergmano filmo veiksmo dekoracija. Ilgainiui čia apsigyveno ir pats režisierius, salai paskyręs dokumentinę dilogiją. Tačiau, kaip ir filmo apie „Fani ir Aleksandrą“ atveju, Bergmanas tarytum visai nesistengia nerti į gilumą ir perteikti iš jo meninių filmų pažįstamo gelminio peizažo, kitaip tariant – kurti filmo apie savo „kūrybinį pasaulį“. Šioje dokumentikoje irgi vyrauja paviršius: vaizduojami kasdieniai vietinių žmonių reikalai ir atvykėlių vasarotojų pramogos, priekaištaujama valdžiai, kad nesirūpina atokios salos gyventojų gerove, o ypatingas dėmesys skiriamas avininkystei.

Iš esmės antrasis filmas yra pirmojo plėtotė, sukurta po dešimtmečio, atkartojanti panašius motyvus ir grįžtanti prie kai kurių herojų. Tačiau kodėl reikėjo kurti du filmus apie tą patį ir kodėl pravartu pamatyti abu darbus paeiliui? Nes, sudėjus juos, matyti, kad už aukštus gyvenimo tikslus galbūt svarbiau yra mokėti leisti laiką tiesiog gyvenant. Dauguma pirmojo filmo jaunųjų herojų ketina iš salos išvykti, nes čia nėra ką veikti. Tačiau po dešimties metų Bergmanas juos ir vėl sutinka saloje, ir tik tie keli, kuriems sala patiko, pasirodo, apsigyveno kitur. Ir vis dėlto nepanašu, kad pasilikėliai būtų nusivylę, o jų gyvenimas – neišsipildęs, nors per dešimtmetį Forės saloje niekas per daug nepakito. Žmonės toliau augina avis, dirba įprastus darbus, tačiau jų žvilgsniams, gestams – visai kaip ir elementarius veiksmus repetuojantiems aktoriams – būdingas ypatingas tikslumas ir tikslingumas, o gelmė ima rastis kažkur lyg šalia, lyg tarp kitko.

Marie Nyreröd filme „Bergmano sala“ („Bergman Island“, 2004) Bergmanas sako, kad tokiam neorganizuotam žmogui kaip jis būtina griežta dienotvarkė. Kita vertus, Björkmano filme režisierius su ironija ir lengva neviltimi galiausiai pripažįsta tai, ką turbūt patys nujaučiame: kad ir kokia svarbi būtų technika ir išankstinis planas, esminiai dalykai nutinka atsitiktinai. Tik paradoksas tas, kad negali sudėjęs rankų laukti, kol ims kristi tinkama šviesa ar vidinis balsas pašnabždės reikiamą kameros poziciją. Kad atsivertų properša, tenka be paliovos kapanotis paviršiuje. Ir, nors visai gali būti, kad pragiedrėjimas su kasdieniu įdirbiu netgi nesusijęs, kito būdo jam nutikti, bent jau Bergmano saloje ir kine, neduota. 

Rūta Birštonaitė