Šiaulių Pietinis architektų žvilgsniu. Kaip priimti, pažinti ir puoselėti?

Projekto „Rajonų veidai: Šiaulių Pietinis“ metu buvo sukurtas dokumentinis filmas „Mana rajons: Pietinis“ (rež. Julija Juknaitė), kuriame – dar vienas, kitoks žvilgsnis į šį jau išgarsintą Šiaulių rajoną. Režisierė, kuri pati yra kilusi būtent iš ten, ieško šio rajono veido per istoriją, architektūrą ir svarbiausia – žmones.  Kviečiame paskaityti filmą lydintį tekstą, kurio autorė – architektė, betono architektūros tyrinėtoja Aušra Černauskienė.

Šiauliai. Pietinis rajonas. Dainiai. Lyros visuomeninio prekybos centro fragmentas su monolitiniu gyvenamuoju bokštu. Architekto Dano Rusecko nuotrauka, XX a. 8 deš.

Priimti, pažinti ir puoselėti

Šiaulių Pietinis – prieštaringai vertinama ir tuo pačiu savita Šiaulių miesto modernizmo architektūros palikimo dalis, pasižyminti laisvai erdvėje išdėstytų namų užstatymu ir diegtos pakopinės visuomeninio kultūrinio-buitinio aptarnavimo sistemos atributais. Šiaulių Pietinis apima Lieporių (1966–1994), Dainų (1975–1987) ir Gytarių (1982–1994, nebaigtas statyti) gyvenamuosius rajonus pietvakarinėje miesto dalyje, kuri buvo pasirinkta pokariu, kaip tinkamiausia vieta gyvenamajai zonai plėtoti, pakankamu atstumu nutolusi nuo Šiaulių karinio aerodromo. Šiaulių Pietinio gyvenamieji masyvai suplanuoti vietinių architektų: Lieporių I ir II mikrorajonus suprojektavo architektai Algirdas Kuosa ir Bronius Semaška, III-ąjį – Vanda Valiukonienė, IV-ąjį – Jonas Barkauskas ir Remigijus Jurėla; Dainų rajono I ir II mikrorajonus – architektai A. Kuosa ir Vladas Naujikas, III-IV-ąjį – Algimantas Černiauskas; Gytarius – Jonas Barkauskas. Kiekvienas Šiaulių Pietinį sudarantis rajonas ir atskiri jų mikrorajonai pasižymi ne tik savitu pastatų išdėstymo raštu, bet juose įgyvendinta visa eilė unikalių visuomeninių ir buitinio gyventojų aptarnavimo objektų, kuriuos suprojektavo garsūs Lietuvos architektai.

Prie Lieporių gyvenamojo rajono maketo autoriai Algirdas Kuosa ir Bronius Semaška. 1964 m. Nuotrauka iš MSPI Šiaulių skyriaus 1945-1978 m. metraščio.

Šiandien, ši sovietmečiu sukurta ir pastatyta gyvenamoji teritorija, vertinama labai prieštaringai. Viena vertus, vertinama neigiamai, nes siejama su sovietmečio ir modernizmo planavimo trūkumais, tokiais kaip rajonų panašumas ir koncentruotų gyvenamųjų zonų sukūrimas; laisvas pastatų išdėstymas, nesukuriant uždarų kiemų; pastatų standartizacija ir pilka, „betoninė“ estetika; butų nepatogumas ir sudėtingas jų pertvarkymas. Kita vertus, Šiaulių Pietinis gauna vis daugiau tyrėjų ir kultūros lauko veikėjų dėmesio, nes yra labai sãvitas, turintis charakterį, kurį formuoja ne tik pastatų išdėstymas ar pastatų estetika, bet ir čia gyvenantys bei kuriantys žmonės. Šiaulių Pietinis yra įdomus, vis dar nepripažintas palikimas, pasakojantis unikaliai persipynusią vietinių ir atvykusių architektų kūrybos, miesto savivaldos veiklos bei čia gyvenančių ir kuriančių žmonių istorijas.

Šiaulių Pietinis rajonas (Lieporių II mikrorajono (Sachalino) statybos). Vaclovo Radavičiaus nuotrauka, 1972 m.

Viena opiausių Šiaulių Pietinio problemų yra susijusi su jo ateitimi ir atsinaujinimo klausimais. Ar Šiaulių Pietinio išplanavimas ir architektūra turi „kažką“ vertingo? Gal ši teritorija yra tik pasenusių surenkamų betoninių dėžučių rinkinys? O gal gyvenamieji rajonai įgavo papildomas vertes nuo pastatymo? Apskritai, ar verta galvoti apie Pietinio atsinaujinimą? Jei taip, tai apie kokį? O gal geriau griauti standartinius pastatus ir statyti naujos kokybės gyvenamuosius rajonus? Tokie ir panašūs klausimai sukasi galvoje apmąstant modernizmo idėjomis sukurtų gyvenamųjų rajonų ateitį. Tokių klausimų aktualumą tik sustiprina spontaniška ir pavieniai vykdoma pastatų renovacija, kuri dažnu atveju sprendžia tik apšiltinimo ir inžinerinių sistemų keitimo klausimus, ignoruojant vertingus, laikmetį atspindinčius atskirų pastatų ir viso rajono atributus. O juk gyvenamieji rajonai planuoti vietinių urbanistų ir architektų kompleksiškai, numatant viešųjų erdvių sistemą, tolygiai išdėstant visuomeninius buitinius gyventojų aptarnavimo centrus ir ugdymo įstaigas. Kiekvienas gyvenamasis rajonas buvo projektuojamas atsakingai, su savita urbanistine kompozicija, pastatų konfigūracija, kūrybiškai dėliojant tipinių skirtingo aukščio stambiaplokščių pastatų ir monolitinių bokštų spiečius, kurie dažnu atveju, žymi ir svarbias rajonų vietas (pagrindines gatves, visuomeninius centrus). Be to, kad ir tipiniai ar kartotiniai projektai, stambiaplokščiai pastatai ir betono bokštai turi savo išskirtinumo bruožų, tokių kaip šoninių sienų plokštės su reljefiniu dekoru, balkonų atitvaros, įėjimo stogeliai,  laiptines dengiantys ažūriniai betono elementai ir panašiai.

Šiaulių Pietinis rajonas. Gytariai. Įėjimo fragmentas. Nuotrauka iš asmeninio Jono Barkausko archyvo

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, įvertinant planetos išteklių pereikvojimo bei globalinio klimato atšilimo aspektus, tokių rajonų atnaujinimas įgauna naują prasmę ir tikslą – prisidėti prie darnesnio pasaulio išlikimo. Tai ypač aktualu nagrinėjant XX a. gyvenamosios architektūros vertes, kurios apima tiek urbanistų ir architektų suplanuotas, tiek per laiką įgytas, tiek ir pačių gyventojų identifikuotas vertes. Vakarų Europos visuomenėse jau pamažu pereinama prie teigiamo modernistinės gyvenamosios aplinkos vertinimo. Pavyzdžiui, Amsterdame, dalis standartinių gyvenamųjų pastatų statytų 1970-aisiais, atnaujinami išsaugant natūralaus betono medžiagiškumą, atkuriant originalaus dizaino durų ir langų detales, nes patiems gyventojams tai atrodo vertinga. Dar prieš kelis dešimtmečius pastatai vertinti kaip standartizuoti ir pilki betono monstrai, dabar vis dažniau pateikiami kaip autentiški ir naujas prasmes ir naudojimo būdus įgaunantys laikmečio atributai. Tad požiūris į vertę yra dinamiškas ir nuolat kinta, kas trumpoje distancijoje atrodo nepriimtina ir nevertinga, po kelių dešimtmečių staiga pradedama matyti iš visai kitos perspektyvos. Todėl receptas paprastas – priimti, pažinti ir puoselėti.

Šiaulių Pietinis rajonas. Dainai. Buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas. Interjero eskizas. Architektas Algimantas Alekna, 1976 m. VRVA, f. 1171, ap. 4., b. 829

Šiaulių Pietinis yra vertinga XX a. modernizmo architektūros palikimo dalis, kurioje teka savita miesto energija. Šiaulių Pietinis turi savo stambiaplokščių ir bokštinių pastatų raštą su savo pėsčiųjų bulvaru Dainų rajone (1983 m., archit. Liucija Gedgaudienė-Šileikienė), turi ne vieną individualaus dizaino visuomeninį pastatą, atsinaujinusį Dainų parką bei ugdymo įstaigų tinklą. Šiaulių Pietinis turi visą reikiamą ir greitai pasiekiamą infrastruktūrą, kuri deramai atnaujinta ir „perkrauta“ pagal dabartinius poreikius, gali nustebinti. Todėl būtų naudinga identifikuoti vietas ir pastatus, kurie yra vertingi, bet apleisti, nenaudojami ir kūrybiškai juos perkurti bei transformuoti. Kitaip tariant, įvairiapusis Šiaulių Pietinio pažinimas su visais vertingais ir reikalaujančiais pertvarkymo bruožais yra raktas į jo kokybišką atsinaujinimą.

Šiaulių Pietinis rajonas. Baldų parduotuvė Aido g. XX a. 8 deš. Architektas Kajetonas Jurėnas. Nuotrauka iš Gražinos Jurėnienės asmeninio archyvo

Šiaulių Pietinis turi daug potencialo perkrovai: butų pirmųjų aukštų transformacijos galimybės, viešųjų erdvių kaip sistemos sutvarkymas ir puoselėjimas, neužbaigtų ar nekokybiškai suprojektuotų kvartalų suformavimas, kultūrinių erdvių įsteigimas panaudojant esamus pastatus. Pavyzdžiui, dalis unikalių Nuklono gamyklos erdvių yra nenaudojamos ir apleistos, o galėtų būti pritaikytos koncertams, spektakliams ir kitiems kultūriniams įvykiams reikalaujantiems didelių erdvių. Lyros visuomeninis prekybos centras – ryškus postmodernizmo pavyzdys su centrine aikšte (1984 m., archit. Remigijus Jurėla) – galėtų tapti svarbiu Dainų rajono centru su bendruomenei skirta erdve arba apleistas buitinio aptarnavimo centras greta Tilžės gatvės (1981 m., archit. Algimantas Alekna) galėtų atgimti dizaino, meno centru. Be to, Šiaulių Pietinis turi savo unikaliąją baldų parduotuvę Aido gatvėje (1982 m., archit. Kajetonas Jurėnas), kuri yra autentiška erdvė, daugiau nei keturiasdešimt metų nepakeitusi savo paskirties ir pasakojanti įvairias rajono istorijas.

Nuklono gamyklos patalpos, filmo „Mana rajons: Pietinis“ stop kadras, 2023 m.

Šiaulių Pietinis nusipelno vertėmis grįstos ateities vizijos ir tolimesnio, kompleksinį, holistinį požiūrį atspindinčio, naudojimo, saugojimo ir priežiūros plano sudarymo. Kompleksinis požiūris reiškia tai, kad rajono atsinaujinimas reaguoja į suplanuotų ir per laiką įgytų verčių visumą, o rajono ateitį sprendžia gausus ratas suinteresuotų pusių, kurios kalbasi ir ieško tinkamiausio sprendimo. Kompleksinis požiūris apima ne tik pastatų apšiltinimą ir jų gretimos aplinkos sutvarkymą, bet ir rajono įvaizdžio gerinimą, vertingų atributų ir tvarkytinų, problematiškų vietų nužymėjimą, tinkamų renovacijos medžiagų aprašymą bei gyventojų identifikuotų verčių integravimą. Toks priimtinas ateities transformacijas numatantis planas padėtų sumažinti spontaniškų atskirų pastatų renovacijų mastą bei aiškiai apibrėžtų plėtros galimybes. Priimti kaip savą, pažinti vertes ir trūkumus, veikti ir puoselėti.

Šis straipsnis yra projekto „Rajonų veidai: Šiaulių pietinis“ dalis. Jo metu buvo sukurtas dokumentinis filmas „Mano rajons: Pietinis” (rež. Julija Juknaitė). Projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.