Latvių režisieriaus Ansio Epnero dokumentikos pasaulis

„Man labai patinka gyventi, patinka būti laimingam, patinka žaisti – galbūt esu žaismingas žmogus“, – yra sakęs vienas garsiausių latvių režisierių Ansis Epneras (1937–2003). Šiais metais Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje – išsami jo dokumentinio kino retrospektyva, kviečianti prisidėti prie režisieriaus žaidimų didžiajame ekrane. Ją lietuvių žiūrovams sudarė latvių kinotyrininkė Zane Balčus ir Ansio Epnero sūnus, menininkas Kristapas Epneras, festivalio metu gyvai pristatysiantys keturias skirtingos tematikos ir laikotarpio trumpametražių filmų programas.

Plati A. Epnero filmografija apima daugiau nei šimtą įvairių žanrų filmų bei kino žurnalų. Režisierius iš savo amžininkų išsiskyrė polinkiu eksperimentuoti dokumentinio kino formose ir novatorišku požiūriu į kino technines galimybes – netikėto montažo, ekspresyvios muzikos ir gyvos vizualiosios kalbos panaudojimą. Laužydamas Rygos dokumentinio kino mokyklos tradicijas, nuosekliai ieškojo autentiško kino ir tikrovės santykio, pagrindinį dėmesį skirdamas filmų kinematografiniam lygmeniui.

Tikrovė, paklūstanti kinui

Kitaip nei jo amžininkai, pasitikintys gyvenimu ir būtent jame ieškantys paslėptos dramos, A. Epneras savo filmuose pirmiausia išdėsto autorinę koncepciją, o tada leidžia ją atskleisti gyvenimo medžiagai – jis dramatizuoja tikrovę, norėdamas perteikti reikiamas žmonių arba reiškinių savybes ir jų dinamiką.

„Tėvas režisuodavo kiekvieną kasdienybės įvykį. Šis polinkis kartais erzindavo kitus šeimos narius, bet jis buvo tikras režisierius, neįžvelgiantis skirties tarp filmavimo aikštelės ir gyvenimo. Jis perkurdavo tikrovę pagal savo kinematografinę viziją. Manau, kad taip suprato kino esmę, ir sykiu galėdavo atskleisdavo poetinę prigimtį“, – A. Epnero dokumentinio kino santykį su tikrove įvardija jo sūnus, menininkas K. Epneras.

„Žvelgiant iš tyrinėtojos perspektyvos, ypatingo dėmesio verti A. Epnero amžių sandūros vaizdo dienoraščiai, net jeigu tuo metu jie ir nebuvo tinkamai įvertinti. Latvių kinas vis dar reikalauja rimtų tyrimų ir sklaidos, todėl sudarinėdami programą Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui, turėjome puikią galimybę atlikti A. Epnero filmų reviziją. Šįkart pirmenybę teikėme ne populiariausiems ir pripažinimą pelniusiems kūriniams, bet juostoms, kurios būtų įdomios tarptautinei šiuolaikinei auditorijai“, – retrospektyvos sudarymo principus atskleidžia Z. Balčus.

Menininkų portretai, sportas ir latviškoji tapatybė

Pirmosios programos „Menininkas ir epocha“ (1969–1996) ašimi tampa du trumpametražiai filmai, skirti kino režisieriui ir teoretikui Sergejui Eizenšteinui. Juostose „Sergejus Eizenšteinas. Įžanga“ ir „Sergejus Eizenšteinas. Post Scriptum“ pasakojimai apie Rygos įtaką jo kūrybai ir pasaulio kino istorijai veda paralelę su A. Epnero asmenine bei kūrybine biografija, plačiau atskleidžiama juostoje „Aš gimiau Rygoje“ – joje svarbus vaidmuo tenka ne tik daugiakultūriam didmiesčiui, bet ir daugelį šeimų paženklinusiai tremties temai, gerai atpažįstamai Baltijos šalių žiūrovams. Tuo tarpu trumpo metro juosta apie latvių tapytoją Maiją Tabaką pratęs dialogą su menininkės asmenybe ir kūryba, apsilankiusiems Vytauto Kasiulio muziejuje vykusioje parodoje „Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“.

Programoje „Tyrinėjant dokumentikos formą“ (1974–1998) didžiausias dėmesys tenka montažui ir ekspresyviam garso takeliui. Filmai „Vyrų žaidimas“, „Dirigentai“, „Hemograma“, „Namelis ant ratų“ atskleidžia A. Epnero dokumentinio žvilgsnio dinamiką ir atvirą santykį su tikrove. Programoje „Bandant ribas“ (1969–1987) dėmesys kinematografinei formai jungiamas su veikėjų fizine plastika – A. Epnerą nuosekliai domino sportas, fizinė veikla, ugdymas, įgūdžių perdavimas iš kartos į kartą. Režisierius kūrė kino žurnalą „Sporto apžvalga“, nuolat atrasdamas naujų formų pavaizduoti įvairias sporto šakas, sukūrė filmų apie Latvijos sporto – krepšinio ir ledo ritulio – komandas. Vienas svarbiausių rinkinio filmų „Jodinėjimas žirgais“ kino kritikų vertinamas kaip kertinis filmas, žymintis A. Epnero perėjimą nuo kino žurnalistikos prie eksperimentinių formų.

Režisieriaus dokumentinę realybę paskutiniojoje programoje „Keliauti laiku, keliauti vietovėmis“ (1970–1983) tematiškai perteikia filmai, tyrinėjantys latvių tautos tapatybę ir ją formavusias įtakas – nuo šalies istoriją paženklinusios sovietų okupacijos, baltiškų ženklų ir simbolių tyrinėjimo iki pasakojimų apie Latviją užsienio žiūrovams.

21-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiais metais vyks rugsėjo 19–29 d. Vilniuje ir Klaipėdoje. Festivalio programą galima rasti atnaujintoje internetinėje svetainėje. Projektą iš dalies finansuoja AVAKA ir Vilniaus miesto savivaldybė. Informacinis partneris – LRT EPIKA.