Šilta dokufikcija apie tapatybę ir ilgesį, vyresnių žmonių gyvenimą postsocialistiniame, daugiakultūriniame, kapitalistiniais santykiais grįstame pasaulyje. Po šešių dešimtmečių, pragyventų Vokietijoje, džiazo pianistas Stevanas sulaukia netikėto skambučio: Serbijos valstybė nori restitucijos būdu sugrąžinti jam namą, atimtą Antrojo pasaulinio karo metu. Sugrįžęs į Serbiją Stevanas naviguoja tarp praktinių reikalų ir kilusių emocijų, o tuo pat metu mintimis sugrįžta į ikikarinę Jugoslaviją, atkuria ryšį su šeima, draugais ir net įsimyli.
Želimir Žilnik
Želimiras Žilnikas – Juodosios Jugoslavijos kino bangos pradininkas, radikaliai žvelgiantis į pastarųjų penkiasdešimties metų sociopolitinius reiškinius Europoje. Žilniko herojai – marginalizuoti visuomenės nariai, migrantai, bedarbiai ir benamiai žmonės, filmuose pasakojantys savo gyvenimo istorijas. Jungdamas dokumentiką su fikcija Žilnikas kuria tamsius, nepatogius, absurdo ir humoro kupinus pasakojimus. Režisieriaus stilius – ar veikiau, antistilius – grynas ir ekspresyvus, atmeta estetizavimą, tarsi kviesdamas pažvelgti į tai, ką iš tiesų svarbu pamatyti.


