Po audros

Šiame filme susipina trys vienas kitą papildantys teminiai sluoksniai: antropologinis jūros pakrantės bendruomenės vaizdavimas, skirtingų Lietuvos kartų refleksija ir kūrybinis laiko tyrinėjimas, įkvėptas Baltijos gintaro tradicijos – medžiagos, kuri kadaise buvo siejama su laiko tėkme ir pomirtiniu gyvenimu. Gintaras – tai suakmenėjusi derva, išsauganti praėjusio laiko pėdsakus. Ši savybė tapo pagrindine filmo metafora. Kaip ir gintaras, dokumentinis filmas įamžina laiką, užfiksuodamas žmones konkrečiomis jų gyvenimo akimirkomis. Ši analogija nulėmė filmo meninę viziją – nuo kinematografijos ir pasakojimo struktūros iki archyvinės medžiagos integravimo.

Francesco Rufini – Italijoje gimęs dokumentinių filmų kūrėjas, gyvenantis Kaune, Lietuvoje. Jis pradėjo kurti filmus studijuodamas antropologijos bakalauro programą Bolonijos universitete, o vėliau tęsė studijas Edinburgo meno koledže, kur įgijo kino režisūros magistro laipsnį. Jo debiutinis trumpametražis dokumentinis filmas „Dogma“ (2018) pirmą kartą parodytas 72-ajame Edinburgo tarptautiniame kino festivalyje.