Režisierę ir garso režisierę kalbina Monika Gimbutaitė
Nors pokalbį su kino ir garso režisiere Maryte Kavaliauskas vėliau tęsėme anglų k., pradėjome jį lietuviškai. 1943 m. Kaune gimusi Marytė Lietuvą su tėvais paliko būdama vos 9 mėnesių. Po beveik penkerių metų, praleistų Vokietijoje, šeima galiausiai persikėlė į JAV.
„Mano vaikystė buvo labai lietuviška. Lankiau šeštadieninę mokyklą, kur mokėmės istorijos, gramatikos ir pan. Bostonas tam buvo puiki vieta“, – pasakoja M. Kavaliauskas. Vėliau ji persikėlė gyventi į Niujorką ir pradėjo savo šešis dešimtmečius trunkančią kino karjerą, tačiau ryšio su Lietuva ir lietuvių kalba neprarado iki šiol.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje bus pristatyta trijų M. Kavaliauskas filmų programa, Lietuvoje lankysis ir pati kūrėja. Apie savo kūrybą, kelią į kino pasaulį ir meilę dokumentikai M. Kavaliauskas pasakoja interviu.
Nors jūsų karjera – ilga ir įspūdinga, Lietuvoje apie jus kol kas žinome nedaug. Kada ir kokiomis aplinkybėmis atėjote į kino pasaulį?
Į kiną patekau beveik iškart po universiteto. Iš pradžių studijavau vokiečių literatūrą, trečiais studijų metais atradau meno istoriją ir pradėjau lankyti daugybę meno istorijos paskaitų. Mano pusbrolis Romas Šliažas studijavo kiną Bostono universitete – kartą dar studijų metais jį aplankiau ir įsimylėjau „Moviolą“ [montažo prietaisas – aut. past.]. Nežinau, ar kada teko ją matyti – originalią, stovimą versiją? Tai buvo tarsi magiškas instrumentas – garsas juda, vaizdas juda, o kai nori – jie susijungia, viską valdai pedalais. Štai taip aš užsikrėčiau kinu. Jį visada mėgau, bet iki tol nebuvau pagalvojusi, kad pati galėčiau tuo užsiimti.
Baigusi universitetą 1965 m. ieškojau darbo. Man paskambino draugas – pažįstami kūrė dokumentinį filmą ir jiems reikėjo žmogaus, kuris atsakinėtų į skambučius ir atliktų kitus paprastus darbus. Bet montažas man rūpėjo labiau nei telefono skambučiai, o filmavimo komanda kaip tik ieškojo ir montažo asistentės, kuri karpytų ir klijuotų garso bei kino juostas. Ėmiausi šio darbo už 10 dolerių mažesnį atlygį nei buvo įprasta, 55 dolerius per savaitę. Man tai kuo puikiausiai tiko, turėjau tik rasti ką nors, kas vietoje manęs atsakinėtų skambučius. Šios užduoties ėmėsi viena draugė.
Nuo tada vienas darbas sekė kitą. Dirbau reklamos filmų kompanijoje, atsakinėjau skambučius. Galiausiai sutikau vieną operatorių, kuris turėjo įsigijęs garso įrašymo įrangą ir ieškojo žmogaus, su kuriuo galėtų drauge dirbti. Jis sutiko mane išmokyti įrašinėti garsą ir ėmėmės kartu darbuotis. Vėliau jis išvyko į Holivudą, Los Andželą, o aš gavau darbą pas Christianą Blackwoodą. Jis kartu su broliu [Michaelu Blackwoodu] kūrė dokumentinius filmus Vokietijos televizijai – kaip garso režisierė su jais dirbau daug metų. Taip pat bendradarbiavau ir su kitais kūrėjais. Tuo metu buvo labai reta, kad moteris dirbtų garso departamente. Man pasisekė, kad sutikau žmonių, ypač dokumentikoje, kuriems tai visai nebuvo problema.
O galiausiai, 9-ajame dešimtmetyje, pati pradėjau režisuoti.
Kaip patirtis garso režisūroje pakeitė jūsų požiūrį į kiną ir jo kūrybą?
Šiame darbe daug laiko praleidi klausydamasi, ir tai yra svarbiausia (juokiasi). Savo karjerą pradėjau nuo dokumentikos, darbo ypatingai mažose komandose. Dažnai tekdavo tampyti 20 svarų sveriančią aparatūrą, nuolat bandyti su mikrofonu neįlįsti į kadrą. Toks darbas išmokė įsiklausyti ir jausti erdvę, suprasti, kada patylėti, kada klausti ir kaip reaguoti. Manau, ši patirtis man kaip kūrėjai padarė didelę įtaką.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje bus parodyti du filmai, kuriuose dirbote kaip garso režisierė. Tai „Žaibas virš vandens“, režisuotas Wimo Wenderso ir Nicholo Ray, bei „Negražus filmas“, režisuotas Marthos Coolidge. Abu – sudėtingi kūriniai. Tiek emociškai, dėl juose tyrinėjamų temų – atsisveikinimo su gyvenimu ir išprievartavimo, – tiek formos prasme, įtraukiant metakino ir hibridinio kino elementus. Kaip atsirinkdavote projektus? Ar sąmoningai ieškodavote profesinių iššūkių?
Iš tiesų aš tiesiog ieškojau darbo ir buvau atvira daugeliui pasiūlymų. Tais laikais viskas priklausė nuo pažinčių.
Pavyzdžiui, „Negražus filmas“ buvo vienas pirmųjų feministinių filmų. Prie jo dirbo nemažai moterų, bet taip pat ir mano vyras, kuris buvo filmo operatorius. Mūsų komanda buvo labai maža, dažnai filmavome ankštose patalpose, tad visad buvau šalia jo. Praleidome maždaug mėnesį dirbdami petys į petį – taip mudu ir susipažinome.
Labai mėgstu keliauti, tad visada džiaugdavausi, kai atsirasdavo tokia galimybė. O jų buvo nemažai, ypač dirbant su Christianu Blackwoodu. Dauguma projektų buvo filmuojami JAV, bet dalis – ir Europoje. Vėliau kartu su vyru nemažai dirbome vaidybiniuose filmuose.
Bet labiausiai aš mylėjau dokumentiką, nes joje dirbi mažuose, glaudžiuose kolektyvuose. Vaidybiniuose filmuose garso skyrius – pačioje hierarchijos apačioje (juokiasi). Niekam ten neįdomios tavo problemos. O dokumentikoje viskas teka natūralia vaga. Tu seki kamerą, žmones. Tai gerokai labiau bendradarbiavimu grįstas procesas.
Taigi, galima sakyti, jog man pasisekė – dažniau darbai patys mane rasdavo, o ne aš jų ieškodavau. Kai pažįsti daug žmonių, pasiūlymai patys pasibeldžia.
O kaip supratote, kad norite imtis režisūros pati?
– Manau, tai natūralu. Tiesiog pavargsti vykdyti kitų nurodymus. Ir smagu, kai gali pati sugalvoti, ką ir kaip daryti. Kai pati įgyji daugiau kontrolės.
Festivalyje taip pat bus rodomas filmas „David Hockney: muzikos spalvos“, kurį režisavote drauge su Sethu Schneidmanu. Tačiau šis filmas labai skiriasi nuo dviejų anksčiau minėtų. Ar filmo toną, režisūrinę prieigą įkvėpė pats Davidas Hockney ir jo kūryba?
Tikrai taip. Tuo metu kūrėme filmus Kenui Tyleriui, spaustuvės „Tyler Graphics“ savininkui – šioje spaustuvėje buvo spausdinami aukštos kokybės pripažintų menininkų, tokių kaip Royus Lichtensteinas, kūrinių atspaudai. Pats Tyleris šį filmų ciklą ir finansavo – tai buvo nedideli filmai apie dailininkus ir jų kūrinius.
Taip susipažinom ir Davidu Hockney, sukūrusiu scenografijas dešimčiai operų, kas ir tapo mūsų filmo tema. D. Hockney visad buvo labai žavus ir įdomus pašnekovas, su juo dirbti buvo tikras malonumas. Kai baigėme filmą, jis jau buvo beveik visiškai praradęs klausą ir daugiau operose nedirbo. Negirdėdamas muzikos jis negalėjo kurti scenografijos, nors buvo didžiulis operos, ypač Vagnerio, gerbėjas, ir jo kūrybą išmanė iki smulkmenų.
Neturėjome daug pinigų, todėl turėjome veikti kūrybiškai. Londono Karališkajame operos teatre filmavome, kaip buvo ruošiama scenografija ir kostiumai [Richardo Strausso] operai „Moteris be šešėlio“. Tačiau filmuoti patį pastatymą buvo pernelyg brangu. Tad sugalvojome sprendimą: fotografavome „pakadriui“, o paskui iš nuotraukų sukūrėme judėjimo įspūdį – tarsi tai būtų filmas. Šiek tiek sukčiavome, bet išradingumas yra būtinybė, kai tavo biudžetas mažas.
Kaip filmuojant šį ciklą sekėsi fiksuoti pripažintų menininkų kūrybos procesą? Kaip bandydavote prie jų priartėti?
Stengdavausi juos parodyti natūraliai, paragini išeiti pasivaikščioti ar daryti ką nors ne tiesiogiai susijusio su kūryba. Tokiomis akimirkomis galima pamatyti, koks žmogus iš tiesų yra – ką jis galvoja, kaip elgiasi.
Man šis procesas labai patiko. Jamesas Rosenquistas, pavyzdžiui, buvo labai atviras žmogus – jam visai nekilo problemų būti filmuojamam. O štai Herbie Hancockas buvo mano draugas, todėl su juo buvo net sunkiau, nes jis galėjo man tiesiog pasakyti „ne“ (juokiasi). Jei būčiau buvusi jam nepažįstama režisierė, tikriausiai būtų buvęs mandagesnis.
Richardas Artschwageris buvo paskutinis menininkas, apie kurį kūriau filmą. Ir tai didele dalimi buvo atsitiktinumas – pažinojau jo žmoną, su kuria buvome draugės dar iki tol, kol jiedu susipažino. Jos dėka galėjau prieiti prie Richardo, stebėti jo kasdienį darbą ir filmuoti. Tikriausiai kitomis aplinkybėmis jis nebūtų sutikęs to padaryti, nes buvo uždaras menininkas.
Apskritai, menininkai yra menininkai. Jiems gali pabosti, kai kas nors juos nuolat seka ir filmuoja. Tad tai iššūkis, bet nuostabus iššūkis. Iš visų menininkų labai daug išmoksti.
Ar laikui bėgant pasikeitė jūsų režisūrinis braižas?
– Ne. Manau, galiausiai viskas vis tiek atsiremia į tai, kiek arti žmogaus gali prieiti, kiek jis tave prisileidžia. Ir niekad nežinai, kaip bus kitąkart.
Žinau, kad filmą kuriate ir dabar.
– Šiuo metu dirbu prie dokumentinio filmo apie fizinio pasirengimo trenerį, kultūristą iš Ganos. Jis dukart buvo išrinktas „Mr. Ghana“, panašiai kaip Arnoldas Schwarzeneggeris buvo „Mr. Universe“.
Prie šio filmo dirbu labai ilgai, jau dešimt metų. Sukaupiau šimtą valandų vaizdo medžiagos, filmavau tiek Niujorke, tiek Ganoje, kur buvau nuvykusi dešimčiai dienų. Per tą laiką daug įvyko, taip pat ir pandemija. Filmą pabaigti buvo ir tebėra sunku, bet jau artėjame prie finišo. Ir tai bus paskutinis mano filmas, pažadu tai jums.
