Filmas ,,Perprogramuoti sapnai“ (,,Dreams Rewired“), kuriame girdime aktorės Tildos Swinton balsą, į gyvenimą grąžina daug seniai pamirštų kino šedevrų. Ji byloja apie šiandienos skaitmeninio pasaulio ištakas, ankstyvųjų elektroninių medijų išradimus bei su jais susijusias visuomenės svajones ir baimes. Londone gyvenanti kino kūrėja Manu Luksch pasakoja apie dešimtmetį trukusias paieškas ir nuotykius nebyliojo kino pasaulyje.

Filmas ,,Perprogramuoti sapnai“ – mokslinis tyrimas, dokumentika, o gal net filosofinis veikalas.  Kaip ši juosta susijusi su Jūsų kūryba?

Prieš dešimt metų sukūriau filmą ,,Beveidė“ (,,Faceless“). Jis kalba apie teisinius atvaizdo, užfiksuoto sekimo kameromis, aspektus. Šiuo filmu kelti klausimai tęsiami ir ,,Perprogramuotuose sapnuose“. Abiejuose darbuose klasikinis linijinis pasakojimas, pavyzdžiui, herojaus kelionė, gretinamas su ,,rasta” medžiaga. ,,Perprogramuotų sapnų“ begarsiai klipai – iš ankstyvosios kino istorijos archyvų. Mane domina įtampa, tvyranti tarp fakto ir vaizduotės. Juk tai – tik dar vienas tikrovės sluoksnis. Kartais vaizduotė mums leidžia išpūsti tikrovę tam, kad giliau suvoktume save ir iš naujo atrastume mus supančią realybę.

Filmo ištakos siekia daugiau nei dešimtmetį... Kaip viskas prasidėjo?

,,Perprogramuoti sapnai“ turi daug gimimo istorijų ir net tris autorius. Nebuvo taip, kad visi susėdome ir nusprendėme šiam projektui skirti dešimt metų. Tai lėmė filmo gamybos aplinkybės. Filmo formatas išties yra kažkur tarp egzistuojančių žanrų. Vieni juostą vadina eseistiniu filmu, kiti – montažiniu, dar kiti – dokumentiniu... Aš manau, kad tai  hibridas, neatitinkantis nė vienos iš tų kategorijų.

 Dar 2002-aisiais filmo bendraautoris Martinas Reinhertas Vienos technikos muziejuje rado seniai dingusį diską su Sergejaus Eizenšteino juostos ,,Šarvuotis „Potiomkinas“ garso takeliu. Martiną žavėjo garso sinchronizacijos momentas kino istorijoje. Anuomet vaizdas buvo sinchronizuojamas su garsu, o ne atvirkščiai. Panagrinėti šią temą plačiau jis pakvietė kuratorių bei rašytoją Thomą Tode’ą. Šis bendradarbiavimas buvo svarbus tiek ,,Šarvuočio „Potiomkino“ restauracijai, tiek naujo filmo gimimui.

Juostoje daugybė ištraukų iš senų reklamų, nebyliojo kino juostų, mokslinių eksperimentų... Kaip atrinkote tuos epizodus?

Archyvuose Martinui ir Thomasui buvo leista filmuoti peržiūras. Pirminė juostos medžiaga buvo tiesiog ekranas su juoda juosta, saugančia nuo piratavimo. Projektas buvo labai ambicingas, siekiantis į kino sales grąžinti pamirštas kino istorijos akimirkas. Filmo prodiuseriai, žinoję filmą ,,Beveidė“, nusprendė į komandą pasikviesti ir mane. Taip prasidėjo pokalbis, trukęs dar ketverius metus.

Kas dirbant su šia medžiaga buvo didžiausias atradimas Jums pačiai?

Mane domino televizinės utopijos tema: žmonių troškimas turėti ryšį, svajonė matyti per atstumą. Buvo tikima, kad technologijos visa tai padarys įmanoma, kad jos bus prieinamos visiems. Šios temos dažnos vėlyvuosiuose XIX-ojo amžiaus mokslinės fantastikos leidiniuose, romanuose.

Mano ankstesni darbai nagrinėja informacijos skleidimą ir faktą, kad su technologijų pažanga mes ne tik įgyjame daugiau autonomijos, bet kartu ją prarandame. Kūriniais stengiausi atkurti patirtis ir pasakojimus, kurie leistų tai išgyventi.

Kiek šios utopinės idėjos aktualios šiandien?

Mes visi vartojame informaciją. Nesijaučiame galintys gyventi mieste be mobilaus ryšio. Atrodo, kad kitaip nieko nespėsime, nepadarysime darbų. Telefonas tampa tarsi sekimo ir kontrolės aparatu. Valdančiosios jėgos tiesiogine prasme daug kur kontroliuoja mobiliąsias technologijas (pavyzdžiui, Jungtiniuose Arabų Emyratuose). 90-aisiais buvo įdomi politinė interneto (angl. world wide web) reikšmė. Aš tikrai tikėjau, kad internetas paženklins mūsų kartą ir amžiams pakeis jėgos struktūras, leis pagerinti socialinę sistemą.

Ką manote dabar?

Manau, kad „Perprogramuoti sapnai“ gerai perteikia mano šiandieninius pamąstymus. Istorija kartojasi spirale, o ne ratu. Žmogaus protas ir toliau ieško būdų komunikuoti, vyksta išradimai, kurie vėliau bus nupirkti, paveikti politiškai. Šis filmas – žinia, kad tas cikliškumas ne nuo vieno, o nuo visų mūsų priklausantis reiškinys. Kiekvienas savo rankose laiko mažą galimybę kažką pakeisti.

Kitas įdomus Jūsų kūrybos aspektas – bendraautorystė. Tai kino pasaulyje nėra labai dažna...

Autorystės formatą kine diktuoja industrija. Visi žinome, kad sprendimus priima ne tik režisierius ar prodiuseris. Hierarchinė struktūra dažnai pageidautina pildant paraiškas į kino paramos fondus. Bet jei filmą remia meno fondai arba jis iš dalies finansuojamas pačių kūrėjų, esi daug laisvesnis planuoti autorystę taip, kaip atrodo priimtina.

Kaip prie šio projekto prisijungė Tilda Swinton? Su ja dirbote ir prie projekto ,,Beveidė“...

Abiejų filmų medžiaga buvo begarsė. Garsui ir balsui tokiame kontekste tenka didelė atsakomybė. ,,Beveidę“ pradžioje įgarsinau pati, tačiau filmui vis kažko trūko. Tuomet pabandėme per draugus pasiekti Tildą, jai papasakoti apie projektą. Tema aktorei pasirodė įdomi ir svarbi, ji iškart sutiko. Parašę užkadrinį tekstą naujajam filmui, daug kalbėjome apie tai, kas turėtų jį įgarsinti. Žinojome, kad balsas turi būti moteriškas, jų galėjo būti daugiau nei vienas. Jautėme ir tai, kad tekstas buvo parašytas turint galvoje Tildos gebėjimus. Tryškome džiaugsmu, kai ji sutiko.

Ar tiesa, kad Tilda su tekstu ir filmo istorija atrado asmeninį ryšį?

Tildos šeima – iš Škotijos. Tikėtina, kad vienas aktorės protėvių, Alistairis Campellas-Swintonas, XIX-ojo amžiaus pabaigoje mokė mechaninės televizijos išradėją Johną Logį Bertą, gyvenusį Glazge. Labai mažai žinome apie inžinierius ir mokslininkus, dirbusius iki didžiųjų išradimų. Šiandien per daug pasitikime internetu kaip pirmine medžiaga. Mūsų tyrimas buvo paremtas žiniomis iš knygų ir pokalbiais su archyvuose dirbusiais žmonėmis.

 Ar tekstą įrašyti pavyko iškart?

Tilda jį skaitė kelis kartus, mat įrašinėjant vis gurgė jos pilvas. Tačiau galutiniame variante to nesigirdi. Kadaise garsindama ,,Beveidę“ pati praradau balsą. Nuo tada labai vertinu užkadrinio teksto skaitymo meną. Tilda tai paverčia tokiu iš pažiūros lengvu darbu!

Tas tekstas pilnas ne tik dialogų, šūkių, tačiau ir faktinės informacijos...

Pirminis užkadrinio teksto variantas tebuvo faktų ir minčių sąrašas. Turėjome pirmąjį montažo variantą su negalutine muzika. Viskas vyko intuityviai. Tekste atsirado įgarsinti herojai, reklaminiai šūkiai, tokie kaip ,,Geografija – istorija“. Jie atspindi to laikmečio žmonių utopijas ir svajones. Pavyzdžiui, mane pakerėjo tuometinės mintys apie pasaulio taiką, neva kilsiančią iš galimybės kitus pažinti per atstumą. Gimė ir baimių: dėl namų privatumo, technologijų panaudojimo blogiems tikslams. Tekste daug nuorodų, paslėptos informacijos. Neatsitiktinai parinktos ir filmų ištraukos. Istorija byloja apie tai, kad daugelis tų pažadų neišsipildė. Be to, kiekviena utopija turi ribas ir kažką palieka nuošaly.

Kaip vyko darbas su kompozitoriumi?

Su kompozitoriumi dirbome nuo pat pradžių. Jam teko labai sudėtinga užduotis – atspindėti tuometinę epochą, bet ne istoriškai, o futuristiškai. Norėjome, kad jis perteiktų entuziazmo ir naujos pradžios nuotaiką, absoliutų tikėjimą, kad pasaulis pasikeis į gera, nepriklausomai nuo klasės ar visuomenės grupės. Filme naudojame ir originalų senųjų juostų garsą. Įrašėme net ir operos dainininkę! Galiausiai kompozitorių Siegfriedą Friedrichą kone išvedėme iš proto, nes pamiršome, kad juostos laikas nesutampa su skaitmeniniu formatu. Tačiau viskas baigėsi gerai ir garso takelis net pelnė apdovanojimą Miuncheno dokumentikos festivalyje.

Tikriausiai ši juosta iškėlė daug naujų klausimų...

Man įdomu, kaip išmaniosios technologijos mus cenzūruoja, kaip jos veikia gyvenimą ir laisvą žmogaus mąstymą. Pradėjau nagrinėti, kaip miestai prisitaiko, keičiasi. Įdomiausia, kad į ankstyvąją fotografiją, kaip kad praktikuota Étienne’o-Juleso Marey’aus ir vėliau Eadweardo Muybridge’o, daug įdomiau žvelgti ne kaip į kino, bet kaip į skaitmeninių technologijų ir kompiuterijos priešistorę. Algoritmai šiandien gali analizuoti pasikartojimus bei sekas ir taip nuspėti, kas nutiks ateityje. Ar mes galėsime nuspėti miestų ir individų likimus? Kas turės tą informaciją ir kaip ją panaudos?

Kalbino Simona Žemaitytė