Pamėginkite apibūdinti Peterį Mettlerį ir jo kinematografinius pasaulius ir pakartotinai atsidursite „tarp“: pavyzdžiui, P. Mettleris gimė Toronte 1958 m. ir turi dvigubą Šveicarijos–Kanados pilietybę, tad sunku pasakyti, kur kino kūrėjas jaučiasi labiau „namie“. Nusiųskite jam el. laišką ir spėliokite, ar jis skaito jį Kanadoje, ar Šveicarijoje. O gal kur nors visai kitur? Arba kur Šveicarijoje suskambės jo mobilusis telefonas: galbūt Ciuriche? O gal Apenzelio krašte, kur jis kartu su grupe menininkų nuomojasi apleistą viešbutį?

Tačiau yra ir dar daugiau „tarp“: P. Mettleris kalba ir angliškai, ir vokiškai; jis lankė mokyklą Europoje ir Šiaurės Amerikoje, studijavo kiną, fotografiją ir dramaturgiją; mėgsta muziką (dešimt metų lankė fortepijono pamokas) ir dirba operatoriumi. Visuose žemynuose jis kuria filmus, kurie nėra nei griežtai dokumentiniai, nei grynai eksperimentiniai ar vaidybiniai. Jis yra sukūręs labai asmeniškų nepriklausomų darbų ir filmų televizijai bei kinui, kurių biudžetai siekė milijonus. Jis taip pat yra naudojęs vaizdinę medžiagą muzikiniams pasirodymams ir atvirkščiai: kartais jo filmų garso takeliai gimsta iš gyvų pasirodymų.

Vidiniai ir išoriniai pasauliai

Jei esate „tarp“, vadinasi, nesate identiškas, niekas nėra tvirtai nusistovėję, nėra jokio absoliutaus tikrumo. Tik klausimai, abejonės ir skirtumai. Kartais atrodo, kad P. Mettleris šiuose skirtumuose, šioje netapatybėje jaučiasi kaip namie. Dėl savo kūrybos jis ne kartą leidosi į kelią, klausinėjo, atidžiai klausėsi, plėtė horizontus ir tikrino ribas.

Įrodymus matome jau ankstyvuosiuose jo darbuose, filmuose, kuriuos jis nufilmavo besimokydamas vidurinėje ir kino mokykloje: „Svajonėje“ (Reverie, 1976) mirusiųjų pasaulis susiduria su gyvųjų; „Nuodingoji gebenė“ (Poison Ivy, 1978) sugretina žmonių ir gyvūnų elgesio modelius; „Gregoris“ (Gregory, 1981) tyrinėja atskirtį tarp kūno ir proto. P. Mettleris atrado temą savo pirmajam pilnametražiui filmui „Sciseras“ (1982) vieną dieną pajutęs poreikį išeiti į gatvę, atkišti nykštį ir susistabdyti automobilį. Šitaip jis atsitiktinai atsidūrė buvusiame vienuolyne visai šalia Nešatelio ir ne iš karto suprato, kad ta vieta yra tapusi narkomanų reabilitacijos centru. Jis pasiliko, fotografavo, grįžo, susirado draugų ir pradėjo kurti filmą, kuriame išorinis pasaulis susiduria su kitu – tuo, kuris kuria sąmonę. Filme „Sciseras“ jaunuolio tapatybė atsiskleidžia netrukus po to, kai jis pirmą kartą po daugelio metų palieka psichiatrijos kliniką: jis yra motina, vaikas, narkomanas, nusikaltėlis, entomologas, skirstytojas, fanatikas ir liberalas.

P. Mettlerio „konfrontacijos“ maniera neturi nieko bendra su smurtu ir rūstybe, atvirkščiai: „Sciseras“ dedikuotas jaunuoliui, turinčiam tapatybės problemų, kurio „švelnus, atviras požiūris“ žavi P. Mettlerį; filmas yra „to paties atgaminimas kinematografinėmis priemonėmis“. Šį modus operandi ir jo kinematografinį simuliakrą galime rasti visuose P. Mettlerio darbuose. Filme „Lošimai, dievai ir LSD“ (Gambling, Gods and LSD) vanduo yra svarbi prisitaikymo prie aplinkybių metafora. „Tektoninėse plokštėse“ (Tectonic Plates) tapatybės trinasi nepatogiai, bet kažkaip išvengia susibraižymo. „Balifilme“ (Balifilm) stebimi ir sekami nesibaigiantys minkšti šokėjų judesiai. „Rytų aveniu“ (Eastern Avenue) pastebima grandinėlė ant moters kaklo. „Šviesos paveiksle“ (Picture of Light) aksominis užkadrinis balsas užduoda klausimus, paaiškina įvairius sniego apibrėžimus inuitų kalba ir galiausiai žiūrovų klausia: „Ar jums nesidaro šalta?“

Pasaulio vaizdai

Švelnus, atviras P. Mettlerio požiūris neturi nieko bendra su nerūpestingumu ar abejingumu, nebent radikalumu, tiesos paieškomis, epistemologiniu interesu, kuris yra ne tik subjektyvus, bet ir nuolat siekia save iškomunikuoti. Taigi trečioji P. Mettlerio filmų charakteristika yra jų atspindys pačioje medijoje – filme, vaizdo įraše, kine, – reiškiantis tiek jos sukūrimą, tiek žiūrovų suvokimą. Kaip aš kuriu pasaulio vaizdus? Kaip šiuos vaizdus suvoks kiti? Ar priims juos už „tikrą daiktą“?

Nuosekliausias mėginimas perteikti vaizdo realybę – „Šviesos paveikslas“, P. Mettlerio bandymas  celiulioide užfiksuoti šiaurės pašvaistę. Norėdamas tai padaryti, filmo kūrėjas leidžiasi kelionėn į poliarinį ratą – poliarinę dykvietę, praktiškai pasaulio kraštą. Būtinas kruopštus techninis pasirengimas vien tam, kad priverstum kamerą dirbti tokiame šaltyje, tačiau net ir tada gamta bet kurią akimirką gali sužlugdyti komandos planus: neįmanoma filmuoti per pūgą, nes ekrane lieka vien balta spalva. „Dažnai tenka eiti į kraštutinumus, kažką atrasti, ištrūkti iš minčių šablonų ir ritmų. Arba pažvelgti iš perspektyvos į savo paties minčių šablonus“, – komentuoja P. Mettleris. Galbūt geriausiai „Šviesos paveikslą“ apibūdino Tomas McSorley, kino kritikas ir Kanados kino instituto Otavoje direktorius: „Iš esmės šis filmas yra šviesos vaizdinių arba „paveikslų“ rinkinys – nesvarbu, ar jie kuriami kalba, nuotraukomis ar filmuotais vaizdais. Kiekvienas paveikslas yra neužbaigtas, tik simuliakras; kiekvienas tėra paaiškinimas ar ribota interpretacija. Nepaisant to, kiekvienas iš jų yra stulbinantis. Nors aurora borealis atskleidžiama išties įspūdingai (nufilmuota pagreitintai ir iš dalies sulėtinta optiniu spausdintuvu), mums primenama, kad tai, ką matome, nėra realybė. Bet tai nesvarbu. Fiziniai triukai ir kameros „melas“ (kurį įgalina tie vaizdai) kelia nuostabą ir pasigėrėjimą. Paradoksas, ir tiek.“

Dažniausiai P. Mettlerio projektų rezultatai nenuspėjami; filmuodamas jis ir pats iš anksto nežino, kuo viskas baigsis. „Jei net žemynai tolsta vienas nuo kito ir dreifuoja vienas pro kitą, – sako Martinas Schaubas, cituodamas „Tektonines plokštes“, – kaip suprasti žmogaus saugumo ir patvarumo ilgesį, šį apsėdimą viską nukenksminti pavadinant ir apibrėžiant? Peteris Mettleris visuose savo filmuose, ne tik „Tektoninėse plokštėse“, siūlo tikrą mobilumą – ir ne tik išorinį, – realizuodamas jį savo mene.“

Kinematografiniai mainai

Šis realizacijos procesas turi kažką nepaprastai kuklaus ir tuo pačiu visa apimančio. Pavyzdžiui, daugelį metų kontempliuoti, kurti, skelbti ir išgyventi filmą apie transcendenciją, o paskui, nepaisant nieko, jį realizuoti. Bet kuriam kitam kino kūrėjui, pradedančiam tokį projektą, būtų pripaišyta didybės manija – bet tik ne P. Mettleriui. O kur dar paprasta (bet jokiu būdu ne banali) maniera, kuria jis komunikuoja savo tikslus. „Manau, tai man padėtų geriau suvokti pasaulį, kuriame gyvenu“, – paaiškina jis. Filmuodamas „Lošimus, dievus ir LSD“ jis apkeliavo tris žemynus ir per trejus metus peržiūrėjo ir suredagavo apytikriai 120 valandų filmuotos medžiagos. Preliminari versija buvo 55 valandos, o galutinis filmo kondensatas trunka daugiau nei tris valandas. P. Mettleris nufilmavo trijų skirtingų žemynų pasaulėžiūrą: azijiečiai, kurie fantazuoja apie idilišką gyvenimą Šveicarijoje. Europiečiai ir amerikiečiai, kuriuos jaudina ir įkvepia Tolimieji Rytai. Pasaulinės ir vietinės problemos. Įvairios religijos. Nesuskaitoma galybė gydymo metodų. Mikrokosmosai ir makrokosmosai. Ir visada – žmonės. Seni draugai, su kuriais galima dalytis narkotinėmis vizijomis. Neįgalus, luošas vyras, raišuojantis arčiau kameros, kad užmegztų kontaktą. Fanatikas, įkūręs „Paradise Electro Stimulation“, reklamuojantį patį stipriausią orgazmą. Tačiau P. Mettleris vis įsiterpia, ginčija įprastą informacijos srautą. Imkime kad ir erotinį šou demonstruojančią moterį – kas ji tokia, ką ji šiaip mėgsta veikti. Užmegzdamas kontaktą su šiais žmonėmis, gali užčiuopti mainus, kurie yra kur kas daugiau nei paprastas smalsumas, visada iš dalies reiškiantis savęs atsisakymą. P. Mettleris prieš gaudamas duoda: už vaizdą ar žodį – truputį savęs. Jam filmas yra mainymosi priemonė, už kurią dažnai reikia susimokėti, o valiuta neapibrėžta – galbūt astronominės filmavimo išlaidos, galbūt rizika pasirodyti pažeidžiamam, ieškančiam ar netikram.

Kurdamas filmą, P. Mettleris filmuoja akių lygyje – viename lygyje su filmuojamais žmonėmis. Tačiau tuo pat metu ar vėliau jam akimirkai pavyksta atsitraukti ir atsiriboti, reflektuoti ir klausti. Kas tai? Ko ieško kiti? Ir ko čia ieškau aš? Ko ieško mano kamera? Arba mano mikrofonas? Ir vis dėlto jis nėra griežtai analitiškas ar netgi pernelyg didaktiškas. Jo balsas komentaruose išlieka malonus ir švelnus. Tai balsas, kurį vaikas norėtų išgirsti klausydamas pasakos prieš miegą, balsas, padedantis atsikratyti kasdienio racionalumo ir patekti į nežemišką svajų pasaulį.

Galbūt P. Mettlerio kūryba ir gimsta iš skirtingumo, netapatumo, tačiau pačiuose jo darbuose slypi kažkas sutaikinančio: begalinis gerumas ir dosnumas, maloningumas. Tą mini visi, kalbantys apie jo darbus ir jo asmenybę, pavyzdžiui: „Peterio kūryboje už formalizmo slepiasi žmogiškumas ir atjauta, meilė gyvenimui ir gamtos grožiui“, – rašo kanadiečių kino kūrėjas Jeremy Podeswa, su kuriuo P. Mettleris dirbo kaip operatorius. Aktorė Christie MacFadyen, pasirodžiusi keliuose jo filmuose, sako: „Retai sutinki tokį žmogų kaip Peteris, kuris žvelgtų su tokiu geranoriškumu ir taktiškumu, ir aš niekada nesijaučiau laimingesnė prieš jokią kitą kamerą.“ Pipilotti Rist, su kuria P. Mettleris dalijasi namu Apenzelyje, rašo: „Juokinga, bet Peterio Mettlerio filmai panašūs į jį: jie dideli, gražūs ir švelnūs. Jie juda lėtai, bet užtikrintai ir ryžtingai. Kaip transo apimtas gyvūnas, kuris mąsto ir reflektuoja. Jo filmai – tai jo akys, kupinos to paties begalinio mėlynumo.“ Galiausiai, kanadiečių kino režisierė ir scenaristė Patricia Rozema teigia: „Manau, Peteris yra vizionierius, poetas ir filosofas, o jo dėmesys aplinkai neapsiriboja fiziniu, fotografiniu pasauliu, kurį jo filmai bando užfiksuoti. Man visada susidaro įspūdis, kad jo žvilgsnis nukreiptas į anapusybę, kurioje jis mato stebuklus ir parsineša juos šiapus nauja forma. O tada, stebuklų stebukle, jis priartina mus prie to, ką jam pavyko ten prigriebti, prie kažko labai konkretaus, keistai pažįstamo: prie mūsų pačių... mūsų namų.“

Šaltinis: Ciné-Portrait Peter Mettler, „Swiss Film“ (2006 m., atnaujinta 2014 m.)

Vertė Emilija Ferdmanaitė