Apie Ciuricho kino kūrėjo Peterio Liechti (1951–2014) kūrybą.

„Iš kalno aš nieko nenoriu“, – sako Peteris Liechti savo filme „Išvyka į kalnus“ (1986), tapusiame pirmuoju rimtu žingsniu originalios kino formos link. Nereikšti norų kalnui – atsitraukimo gestas, šveicarui turintis visiškai kitokią prasmę nei lygumų gyventojui. Negana to, pirmoje vietoje yra kalno norai. Jis nori, kad arba pripažintum jo orumą, arba sunkiai kopdamas aukštyn pasiektum viršūnę. P. Liechti nenori kopti aukštyn: jis leidžiasi į išvyką iki viešbučio „Enzian“ ir svečių namų „Altdeutsche Stuben“, kuriuose siūloma aviečių pyrago, o „lėkštės yra plaunamos po didinamuoju stiklu“. Išlaiko atstumą ir kurdamas filmą. Pusvalandžio trukmės „Išvykoje į kalnus“ ryškūs pikseliai naikina aukščio įspūdį, kalnų oro šnarėjimas virsta sintezatoriaus garsais, o ten, kur techninės priemonės neįveikia gamtos, P. Liechti panardina vaizdus į nuolat jį gaubiančius cigarečių dūmus.

Išvyką neabejotinai įkvėpė literatūra – daugelio Thomo Bernhardo knygų protagonistų tirados. P. Liechti monologai „Išvykoje į kalnus“ paneigia režisierių ir jo darbo prasmę. „Kalnas mane kvailina“, – reziumuoja jis. Apsikvailinti reiškia pripažinti, kad euforija išblėso, o P. Liechti nenorėjo ja abejoti – buvo per didelis atsiskyrėlis šalyje, aukštinančioje tvarką ir integraciją.

Po „Išvykos į kalnus“ turėjo praeiti dešimt metų, kad 1951 m. Sankt Galene gimęs, vėliau Ciuriche gyvenęs, P. Liechti pirmuoju ilgametražiu filmu pelnytų plačiosios publikos pripažinimą. Sėkmę jam atnešė draugystė su šveicarų menininku Romanu Signeriu ir sukurtas portretas „Signerio lagaminas. Kelyje su Romanu Signeriu“ (1996). Šiame filme nuskamba legendinis R. Signerio sakinys: „Labiausiai vertinu eksperimentą. Eksperimentas pats savaime yra skulptūra.“ Šis teiginys tinka ir P. Liechti. Jis taip pat mėgo eksperimentuoti – beveik visi jo filmai įgijo esė formą, liudijančią asmeninį bandymą prisijaukinti abi kameros puses. „Signerio lagaminas. Kelyje su Romanu Signeriu“ išsiskyrė iš kitų P. Liechti darbų, bet suvedė dvi giminingas sielas.

Medinės kėdės, skriejančios vykstant kurhauzo „Weissbad“ detonavimo darbams – normalaus gyvenimo, kurio dėl nesibaigiančių nuotykių išsižadėjo P. Liechti ir R. Signeris, rekvizitas. R. Signerio nuotykiai kartais labai paprasti – jis tiesiog apsitempia gumines kelnes ir pila į jas fontano vandenį, kol nebegali pastovėti. Pliauškės principas, atsispiriantis nuo priežasties ir pasekmės, išsamiausiai aptartas garsiajame Peterio Fischlio ir Davido Weisso darbe „Daiktų tėkmė“ (1987), čia nutraukia grandininę reakciją ir įgalina minkštą žmogaus kūną.

Sugerianti materija išnyra skirtingų formatų P. Liechti filmuose. Jis išnaudojo ankstyvąją videotechnoligiją, suteikiančią dokumentikai blankumo, giminingo analoginės juostos grūdui. Grubūs pikseliai nurodo tuštumas, atsiveriančias vaizduojant tikrovę, ir primena literatūros įtaką. P. Liechti niekada nedomino reprezentatyvi dokumentika. Jungdamas vaizdą ir garsą jis siekė kirsti skirtingų erdvių sienas. Pirmiausia – Šveicarijos, kurios apibrėžimą suformavo jo tėvai. Filme „Laimingasis Hansas. Trys bandymai mesti rūkyti“ (2003) stebime, kaip P. Liechti bando mesti rūkyti eidamas. Jis keliauja po atokiausius rytų Šveicarijos kampelius ir aplanko savo tėvus – tipinius vietos gyventojus.

P. Liechti įvairiais būdais maištavo prieš pavyzdingą šeimos auklėjimą. Jis buvo laukinis žmogus, siejęs save su avangardine muzika („Šalin įpročius“, 1989; „Kamerinis hardkoras“ 2006), o 1987 m., pristatydamas performansą su Josephu Beuysu, „documenta 8“ bienalėje padegė skrybėlę – šį reginį primena radikaliai fragmentiškas filmas „Skylė skrybėlėje“ (1991). Praėjus dešimtmečiui po grįžimo pas tėvus „Laimingajame Hanse“, 2013 m. P. Liechti paskyrė jiems visą kūrinį – „Tėvo sodas. Mano tėvų meilė“. Tai dar viena akistata su tvarkingo gyvenimo idealais, kuriuos simbolizuoja sodas, puoselėjamas guvaus pagyvenusio tėvo.

P. Liechti apiberia tėvus trikdančiais klausimais ir aptemdo aiškiai juntamą suartėjimo nuotaiką sunkiojo metalo garsais. Jis atsisako kurti intymų šeimos portretą, įtraukia lėlių teatro elementų, interpretuoja pasakėčios žanrą ir apverčia moralą suteikdamas savo tėvams, socializacijos agentams par excellence, komišką atspalvį, o jų pokalbius paversdamas universaliu pasakojimu.

Paskutiniuosius gyvenimo metus P. Liechti paskyrė kūriniui „Dedikacijos“, pasakojančiam apie ilgą savo kovą su vėžiu. 2014 m. balandžio 4 d. liga pasiglemžė 63 metų menininko gyvybę. Nežinia, ar P. Liechti tikėjosi pabaigti savo paskutinį darbą. Paguodą bet kuriuo atveju teikia jo filmas „Vabzdžių šnabždenimai. Mumijos dienoraštis“ (2009) – istorija apie vyrą, pasitraukiantį į nuošalią vietovę mirti badu. P. Liechti atsispiria nuo tikra istorija paremto Shimados Masashiko kūrinio „Kol virsiu mumija“ (1990), pirmuoju asmeniu atkuriančio keletą savaičių trunkančią sąmoningą mirtį. Jis užbaigia pasakojimą kino kalba sukurdamas ambivalentišką gyvenimo nuovargio ir euforiško santykio su tikrove įspūdį. Filmo vaizdai virsta membrana, atskleidžiančia, ką po savęs norėtų palikti kūrinio protagonistas. Galiausiai lieka vaizdų oda, P. Liechti kūrinyje dengianti niekada jo neapkvailinusią euforiją.     

Bert Rebhandl

Iš vokiečių kalbos vertė Lina Žukauskaitė