Šiais metais Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rodoma specialioji programa “Pasimatymai su Tilda Swinton”. Cynthia’os Beatt filmuose “Minant kadre” ir Nematomas kadras”  Tilda Swinton važiuoja dviračiu palei Berlino sieną 1988 - aisiais  ir pakartoja šią kelionę po dvidešimties metų. Su į Lietuvą atvykusia šių filmų režisiere kalbamės apie filmų kuravimą, meilę kinui, Tildą ir gyvenimą Berlyne po sienos nugriovimo.

Esate ne tik režisierė, bet ir kuratorė,  kuravusi  keletą retrospektyvų. Kaip šie skirtingi darbai papildo vienas kitą?

Man visuomet svarbiausia buvo filmų žiūrėjimas. Nors studijavau menus Didžiojoje Britanijoje, mano akademijoje buvo įsikūręs labai geras kino klubas. Būtent jame pamačiau japonų ir nepriklausomus amerikiečių filmus, kurie man atvėrė naujas m. Dėl jų visiškai pamečiau galvą dėl kino.

Didelė dalis mano draugų, kuriuos pažinojau iš Kembridžo universiteto, apsijungė į vieną grupę ir pradėjo rodyti avangardinius filmus. Iš pradžių žiūrėjus tik klasikinį, didįjį kiną ir garsiuosius režisierius – drąsiai nėriau į minimalistinį ir eksperimentinį kiną. Kino teatre visuomet sėdėdavau pirmoje eilėje ir žiūrėdama filmą visiškai panirdavau į jį -  tai buvo puikus būdas mokytis kino.

Kai nuvykau į Berlyną, įsidarbinau Arsenal kino teatre, kuris garsėja savo išskirtine programa. Žmonės, kurie įkūrė Arsenal kino teatrą, taip pat prisidėjo prie Berlyno kino festivalio programos “Forumas” gimimo. Taigi dirbdama su jais, ėmiausi iniciatyvos. Jie neprieštaravo, kai pasakiau, jog noriu darytiR. Rossellini  filmų retrospektyvą. Kuruoti dideles retrospektyvas sudėtinga, nes užtrunka daug laiko vien atrasti filmus. Tuo metu buvau labai atkakli - norėjau surasti visus R. Rossolini filmus ir gauti tik pačias geriausias jo filmų kopijas. Filmų ieškojimo procesas neįtikėtinai įdomus: išgirsti įvairiausių istorijų, susijusių su filmų saugojimo vieta ir naujais jų šeimininkais.

Kuravau mėnesį trukusią  programą “Ekstazė kine”. Atrinkti filmai apie ekstazę nekalbėjo, tačiau turėjo priversti žiūrovus ją patirti. Taip pat kurį laiką gyvenau Australijoje, ten kuravau programą “Aborigenų vaizdavimas Australijos kine” (“Depiction of Aboriginals in Australian Cinema”). Tai buvo labai seni filmai. Dauguma jų nėra prieinami paprastiems žiūrovams,  juos pamatyti gali tik priklausantys genčiai, tačiau aš vis tiek sugebėjau gauti nemažai jų filmų ir programa buvo be galo įdomi.

Visgi galiausiai nusprendžiau, jog turiu rimčiau užsiimti filmų režisūra. Nebegalėjau aprėpti šių dviejų veiklų. Nors ir mečiau kuravimą, bet dabar vėl mielai norėčiau tuo užsiimti. Kai pagalvoju - tuomet tiesiog rodydavau filmus, kuriuos pati norėdavau pamatyti.

Filmų žiūrėjimas man padėjo ir padeda kurti - juk esmė yra ne atkartoti tai, ką matei, bet aiškiai suvokti tai, kas tau patinka ir kas ne. Kokia linkme turėtumei augti ir judėti link savo unikalios kino kalbos. Filmų retrospektyvos primena iš kur kinas išaugo - svarbu  atsigręžti atgal, jog suprastume, kokie prasmingi ir daugiasluoksniai būdavo filmai.

Žmonės dažniausiai mano, kad filmų kuravimas nėra kūrybinis procesas. Ką jūs apie tai manote?

Man nekyla dvejonių - tai kūrybiškas darbas.
Reikia atrasti būdą kaip kūrybiškai pristatyti filmą, kaip prikviesti žmones ateiti į kino teatrą, galbūt atrasti kitus įdomius žmones, kurie galėtų pakalbėti apie filmą.

Neseniai apsilankiau Robert J. Flaherty vardo seminare (jis sukūrė tokius garsius dokumentinius filmus kaip “Nanukas iš Šiaurės”, taip pat “Man of Aran” bei “Louisiana Story”). Pačią netikėčiausią bei įspūdingiausią seminaro programą sudarė trys filmai, kuriuos pristatė patys filmų režisieriai. Žiūrint tris visiškai skirtingus filmus, buvo netikėta, jog jie stebuklingu būdu papildo ir pakeičia vienas kitą. Mes diskutuodavome, kas būtų, jeigu žiūrėtume kiekvieną iš jų atskirai, ką tada apie juos manytume. Filmai fiziškai sąveikavo vienas su kitu - tai buvo talentingų kuratorių, kruopščiai ir kūrybingai sudaryta programa. Filmai sujaudino mus ir visus žiūrovus.

Labai įdomu, kad seanso metu liepėte filmus rodyti ne chronologine tvarka, bet atvirkščiai - “Nematomas kadras” (2009) pirma, o “Minant kadre” (1988)  po to.

Tai sukuria kitokią energetiką. Jeigu pirmiau rodai ankstesnį filmą, tai mes judame aplink Berlyno sieną 1988 metais ir po dvidešimties metų pakartojame tą patį maršrutą. Kai pirmą kartą pamačiau savo filmus tokia tvarka, pasakiau ne, tai per daug nuspėjama. O aš nemėgstu nuspėjamumo. Rodant nechronologiškai, filmai palieka visai kitokį įspūdį. Pirmiausia pamatome koks Berlynas yra dabar, o tada grįžtame į laikus, kurių egzistavimu netgi sunku patikėti. Tai lyg priminimas, kaip baisu tuomet buvo. Tai praeitis, bet ji glaudžiai siejasi su dabartimi.

Jūs gyvenote daugelyje pasaulio vietų – Fidžio salų Respublikoje, Jamaikoje, Didžiojoje Britanijoje. Kaip atsidūrėte Berlyne ir dėl ko ten pasilikote?

Dėl filmo. 1970 - aisiais aš susipažinau su vokiečių režisieriais, kurie man buvo labai įdomūs ir niekas Londone nežinojo apie jų darbus. Jie žinojo daug eksperimentinių kūrinių iš Amerikos, Kanados, Prancūzijos, netgi Austrijos, bet šie jauni kino kūrėjai vokiečiai buvo nežinomi. Buvau Hamburge ir mano draugas papasakojo man, kad keliauja į Berlyno kino festivalį. Jis pakvietė kartu šokti į traukinį ir važiuoti į Berlyną. Po 6-8 mėnesių ten ir persikrausčiau.

Kaip susipažinote su Tilda Swinton Berlyne?

Tai nutiko dėl to, kad pažinojau Dereką Jarmaną. Jis buvo mano draugas ir važiuodamas į Berlyno kino festivalį pristatyti filmo “Karavadžas”, Tildą atsivežė kartu, nes ji vaidino šiame filme. Po filmo peržiūros vyko vakarėlis, jis supažindino mane su Tilda. Mane ypatingai sužavėjo jos sukurtas vaidmuo. Tuo metu ji dar nebuvo populiari, bet susipažinus jaučiau, jog ji išskirtinė.

Režisierius iš Hamburgo tuo metu norėjo filmuoti naują savo filmą Fidžyje (vietoje, kur aš iš dalies užaugau), ir kvietė mane vykti kartu. Jis manęs paklausė, gal žinau kokią nors aktorę, kuri tiktų jo filmui. Pasakiau, kad vakar mačiau įdomų žmogų Dereko filme.

Mes greitai suorganizavome susitikimą su Tilda ir, žinoma, filmo režisieriui ji iškart patiko. Tilda buvo labai jauna ir drovi, ji paraudo ir susigėdo, kai jis paklausė, ar ji sutiktų būti jo filme. O po to mes tiesiog tapome draugėmis, nes kartu iškeliavome į Fidžį.

Kas atsirado pirmiau – filmo “Minant kadre” idėja ar Tilda Swinton?

Tilda. Bet gimus šiai idėjai – važiuoti dviračiu palei Berlyno sieną, vaidmenį pasiūliau būtent jai ne todėl, jog buvome draugės, bet dėl to, kad buvau tikra, jog ji įdomiai atrodys filme. Mes jau anksčiau buvome kalbėjusios įvairiomis temomis ir aš jaučiau, jog ji atneša savo išskirtinį mąstymą į viską, ką bedarytų. Buvo malonu dirbti su žmogumi, kuris turi panašų požiūrį į pasaulį.  

Kaip jūs dirbote kartu su Tilda Swinton? Koks buvo filmo procesas nuo pat pradžių?  

Daug kartų pati dviračiu važiavau palei sieną. Kiekvieną kartą užtrukdavau 5, 6 ar net 10 dienų. Dariau daugybę polaroidinių nuotraukų ir vedžiau užrašus apie įsimintinas vietas. Kai surinkau visą medžiagą, pasikviečiau Tildą į Berlyną. Kartu važiuodavome nedideles atkarpas greta sienos, tačiau ji pati niekada neįveikė visos sienos ilgio.

Pirmasis filmas “Minant kadre” buvo prodiusuotas televizijos. Dirbau su televizijos komanda, kuri turėjo griežtas darbo valandas nuo 9 ryto iki 5 vakaro. Neturėjome daug laiko filmuoti, taigi teko daryti kompromisus ir sunkius sprendimus netikėtose situacijose. Sunkiausia buvo suklijuoti visą filmą iš gabalėlių, jog susikurtų visos sienos, besitęsiančios 160 kilometrų, įspūdis.

Paskutinę filmavimo naktį, susėdome kartu ir įrašėme užkadrinį Tildos balsą. Tai buvo visiškai laisvas jos minčių srautas. Nesitariau su ja, kas tiksliai turėtų atsispindėti. Tačiau kai pati važiuodavau ant dviračio palei Berlyno sieną, kartais įsivaizduodavau, jog siena griūna. Sunku patikėti, jog ji buvo nuversta jau po metų. Bet tuomet dar buvo labai sunku tai įsivaizduoti. Galvodavau, kas būtų, jei žmonės, gyvenantys skirtingose pusėse, pagaliau susitiktų. Akivaizdu, jog Tilda taip pat apie tai mąstė. Vien iš jos sakomo teksto filme: siena, siena, gražioji siena, kas būtų jei tu nugriūtum ir žmonės peržengę tave, galėtų užsiimti savais reikalais? (a wall, a wall, a pretty wall if you would fall and people could overstep you and do their own business?)

Nuostabu, jog mąstėme labai panašiai, nors apie tai garsiai nekalbėjome.  

Antrojo filmo procese buvome daug laisvesni, turėjome daugiau laiko. Žinoma, jei paprašydavau Tildos kažką padaryti,  žinodavau, jog ji pasielgs savitai ir ne pagal mano nurodymus. Kartu su Tilda daug daugiau rašėme, visą dieną važiavome dviračiais iš rytų Berlyno vakarų link. Įdomiausia, jog kitą dieną atvykus į tas pačias lokacijas su filmavimo komanda, situaciją rasdavome visai kitokią, negu ją matėme paskutinį kartą: vaikšto kiti žmonės, o gal jų iš viso nėra. Prie to turi nuolat prisitaikyti. Pavyzdžiui, atsitiktinai sutikome berniuką, žaidžiantį su lanku ir ši scena galiausiai atsidūrė filme. Neturėjome jokio tikslaus scenarijaus.

Šiemet VDFF dedikavo visą programą Tildai. Ką apie tai manote? Žinoma, kad tokia programa turi tiek meninę, tiek ir komercinę pusę, tačiau kuri iš jų stipresnė iš kuratoriaus perspektyvos? Ar programa išnaudoja menininką, ar tai tik meniškas pasirinkimas? Vis dėlto Tildos vardas neabejotinai pritraukia daugiau žmonių į kino teatrą.

Šioje programoje kuratoriai pasirinko mažiausiai komerciškus filmus. Žmonės pristato jos darbus visame pasaulyje, tačiau aš nemanau, kad būtent tokia filmų grupė yra dažnas pasirinkimas. Tai labai intriguoja.

“Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai” ypač įdomus filmas. Tikiu, kad iš keturių skirtingų dalių, kurias sukūrė skirtingi režisieriai, Tildos Swinton filmas yra labiausiai jaudinantis.

Asmeniškai, man visai nepatinka visa ta šlovės istorija ir populiarieji jos filmai, man svarbiau darbai, kuriuos mes sukūrėme kartu su Tilda. Mano kitame vaidybiniame filme “The Party: Nature Morte”, Tilda kuria labai neįprastą ir visiškai kitokį vaidmenį, galbūt jis labiau primena D. Jarmano kūrybą. Kas įdomiausia, kad būtent jo filmuose, jos personažai atsiskleidžia per savo protą ir intelektualinę pusę - Tilda labai iškalbinga. Tai visiškai kitoks jos portretas nei, pavyzdžiui, filme “Didesni purslai”, kuriame ji vaizduoja roko žvaigždę. Mane žavi būtent ta inteligentiška moteris, kuri savo gyvenime priima įvairius sprendimus. Manęs visiškai nedomina mados. Man patinka puikūs drabužiai - tai gražu, tačiau tai paprasčiausiai manęs nejaudina.

Akivaizdu, jog antrajame filme nebelieka Berlyno sienos. Kokius dar pokyčius matote tarp filmų “Minant kadre” ir “Nematomas kadras”?

Tikiu, jog “Nematomas kadas” yra įvairiapusiškesnis. Jį darydama, nuolat galvojau: kaip neatkartoti visko antrą kartą? Nenorėjau sukurti “Važiavimas dviračiu nr. 1” ir "Važiavimas dviračiu nr. 2”. Buvo įdomu mąstyti, ką sienos griūtis reiškė man, visi šie istorijos randai. Tikiu, sugebėjau priartėti prie sudėtingesnių temų.

Žinoma, mes su Tilda tapome 20 metų vyresnės, turėjome daugiau patirties. Bet nuoširdus bendradarbiavimas su ja išliko. Ji sukūrė nuostabų eilėraštį, kurį galima išgirsti filme, kai ji sėdi tipyje vidury miško. Kažkuria prasme pirmasis filmas buvo tik greitukas. Taip, jam daug ruošiausi, tyrinėjau ir važinėjau dviračiu, bet antrasis buvo intensyvesnis ir daugiasluoksnis.

O kokius pokyčius pamatėte pačiame Berlyne ir visuomenėje?

Berlyne dabar įdomiau nei bet kada anksčiau. Anuomet mes gyvenome privilegijuotame burbule. Viskas buvo apmokėta - galėjai važiuoti, kur norėjai, galėjai daryti, ką norėjai. Niekada nereikėjo stovėti eilėje laukiant bilieto. Bet net ir nuo to mes visi pavargome, tai negalėjo tęstis amžinai. 80-aisiais miestas buvo pavargęs. Norėjosi išvykti. O tada griuvo siena. Gyvenome Italijoje kelis metus, grįžome 1995-aisiais ir žinoma, kad turėjome pripažinti, jog praradome dalį privilegijų. Niekas negalvojo, kad bus lengva. Kai siena griuvo, miestas tapo dvigubai didesnis, turėjome viskuo dalintis (šypteli pro dantį). Berlyne iškilo spekuliantų, kurie norėjo įsigyti geriausias miesto vietas ir geriausias visos Rytų Vokietijos vietas. Iš esmės šia tema susukau savo kitą filmą.

Nuostabu, kiek jaunų žmonių dabar atvyksta į Berlyną - daug jų tiesiog bimbėja po miestą, galiausiai užbaigdami parą kokiame vakarėlyje. Mane žavi ta energija, kuri ateina iš visur, kur eini. Rusai, arabai, amerikiečiai, italai… Tik apsisuk - visur skirtingos kalbos.

Šiame mieste taip pat sukasi pinigai. Visa pramonė buvo sunaikinta, atkuriant ji subsidijuota Vakarų Vokietijos ir amerikiečių. Berlynas dar turi susikurti savo naująjį identitetą.  Miestas turi vystytis ir suktis ne tik apie vakarėlius ir naktinį gyvenimą. Žmonės turi gauti darbus, jog galėtų čia išgyventi. Koks Berlynas bus ateityje? Nežinau.

Kalbino „Ūkų ūkai“