Apokalipsė ir šeimos atostogos
Pokalbis su „Branduolinės šeimos“ kūrėjais

Režisieriai Erin ir Travisas Wilkersonai su vaikais išsiruošia į kelionę. Jų rankose – žemėlapis su JAV atominių raketų paleidimo lokacijomis. Vilniaus dokumentinių filmų festivalio pagrindinėje programoje pristatomas filmas ,,Branduolinė šeima“ (,,Nuclear family“, Singapūras, JAV, 2021) prabyla apie nutylėtas ir nenutylėtas istorijas, jų įtaką šeimoms ir ,,branduolinių“ vietų sąsają su kolonijine šalies praeitimi. 

Jūsų šeima – ir filmo herojai, ir filmo kūrėjai. Ar pirma atsirado santykiai, ar projektai? Kaip tokia kūrybinė praktika veikia jūsų ryšį, o ryšys – kūrybą?

Erin: Su Travisu bendradarbiaujame jau kurį laiką. Galima sakyti, beveik dešimtmetį. Kai kūrėme filmą „Kulkosvaidis ar rašomoji mašinėlė?“ („Machine Gun or Typewriter?“, 2015) buvo... 2013-ieji?

Travis: 2015-ieji...

Erin: Teisingai! Mums abiem patiko miestuose ir peizažuose ieškoti nuslėptų istorijų. Vykdavome lankyti įvairiausių vietų, kur aš įrašydavau garsą, o Travisas filmuodavo. Dėl darbų vienas su kitu tariamės nuolat. Kartais dirbame kartu, o kartais – atskirai. Ir daugeliu požiūrių tai buvo natūrali santykio dalis. Žinoma, darbas su vaikais įneša savų niuansų ir komplikacijų. Pavyzdžiui, jie nebūtinai turi kantrybės teoriniam pokalbiui arba ilgesniems kadrams. Tačiau keliauti jiems patinka, ir galiausiai viskas išsisprendžia.

Travis: Klausei, kas buvo pirma. Mums tiesiog patiko kalbėtis. Kai pradėjome susitikinėti, tos keistos vietos buvo ir mūsų pasimatymų vietos. Vėliau kūriau filmą, ir, nepaisant to, buvo akivaizdu, kad tai – bendras darbas. Kai nubudęs galvodavau apie projektą, pirmas žmogus, su kuriuo tardavausi, buvo Erin. Jos įžvalgos kartais pakeisdavo mano darbo kryptį. Ji buvo pirmas žmogus, kuriam parodydavau medžiagą, montažo variantus ir t.t. Supratau, kad mes jau bendradarbiaujame, kad turime pradėti tai įvardyti. Kada sukursime bendrą filmą, buvo tik laiko klausimas. Kai nusprendėme, kad norime turėti vaikų, prasidėjo kiti reikalai. Kai vienas iš mūsų dirba prie projekto, kitas užsiima su jais. Ar tai ne bendradarbiavimas? Man atrodo, kad taip! 

Šiuo metu (interviu vyko rugpjūčio pabaigoje – aut. past.) jūs – Barselonoje. Dirbate ar poilsiaujate?

Travis: Nors keliaujame daug, bet dažniausiai – su projektais. Barselonoje atostogaujame, nors kūrybinės idėjos liejasi per kraštus. Erin lekia į aikštę daryti kulkų paliktų skylių raižinių – čia režimo metu nužudyti vaikai. Tada aš bėgu filmuoti gražios miesto šviesos. Dalijamės darbais ir atsakomybėmis. Kai ji išbėga, aš lieku su vaikais, ir atvirkščiai. Šeima kaip struktūra veiklai man labai patinka. Tai keičia darbo skalę, ritmą, laiką. Barselonoje aš filmuoju gal tik dešimt valandų per porą savaičių, bet tai darau tą pačią dieną, kai einame nuostabios vakarienės, kai gilinamės į įvairių vietų istorijas, kai vedame vaikus į žaislų parduotuvę ir t.t. Viskas labai paprasta. Vaikai kartais mums įrašo garsą ar komentuoja, kokio kadro reikėtų. O Matilda, kuriai dabar aštuoneri, įsitikinusi, kad ji yra tikroji mūsų filmų režisierė.

Projektas egzistuoja kaip filmas, bet jūsų internetiniame puslapyje galima atskirai perklausyti garso takelius, įsižiūrėti į filme šmėkštelėjančius meno kūrinius. Gal projektą pristatėte ir kokia kita forma?

Erin: Viliuosi kada nors su filmu pristatyti ir kitus kūrinius. Pavyzdžiui, turime beveik šimtą polaroidų iš filmavimo. O kur dar botaniniai pavyzdžiai, smėlio (kuris galbūt yra radioaktyvus) maišai, tapybos darbai. Visa tai gimė procese. Projekto nepradėjome nuo scenarijaus. Pradėjome jį nuo žemėlapio ir ketinome vystyti kelionėje. Dirbdami su filmuota medžiaga apmąstėme tai, ką matėme. Tai buvo stipru. Reikėjo laiko. Viską pristatyti vienoje erdvėje būtų svajonė.

Travis: Ir kelis kartus tai kone padarėme. Tik pandemija užkirto kelią, tai buvo susiję su fizinėmis erdvėmis. Beje, kitas svarbus dalykas projekte yra garsas. Įrašėme labai daug garsų. Turime apie šimtą 5–10 minučių garso takelių. Su tuo reikia kažką daryti. Turime didžiulę duomenų bazę... Gal reikia garsą kombinuoti su polaroidais?

Negalite sustoti kurti?

Erin: Tikrai taip (juokiasi)...

Filmo forma primena ir vieną dabar jau kone išnykusį žanrą – namų kiną, kurio tematikos centre dažnai atsidurdavo ir šeimos išvykos, kelionės su vaikais.

Travis: Daug kas paaiškėjo filmuojant. Svarbus aspektas buvo katastrofiškas smurtas prieš čiabuvius bei galimas katastrofiškas smurtas prieš pasaulį. Kitas aspektas buvo šeima. Mes auginame du mažus vaikus ir vieną paauglę. Jie visi turi savo nuomonę: „laikas maudytis“, „laikas žaisti mini golfą“, „pakaks tos apokalipsės“ ir t.t. Tai – dialektika tarp to, ką norime kurti mes, ir to, ko nori jie. Supratome, kad kiekvienos šeimos „mini golfo atostogos Amerikos vakaruose“ yra atostogos per apokalipsę. Šeimos kelionės, šeimos filmo kūrimas – net pats žanras egzistuoja dėl tam tikrų įvykių. Grožis ir siaubas Amerikos vakaruose yra šalia vienas kito. Bet, jei atvirai, grožis ir siaubas yra šalimais ir Barselonoje. Visur, kur einu, dabar matau kolonializmą.

Išeities taškas filme – jūsų pačių tėvų istorijos, santykis su atomine realybe, kelionėmis. Kas nuo to laiko pasikeitė?

Travis: Filme vienos šeimos istorija papasakojama atvirai (mano), o kita – gal neartikuliuojama žodžiais, bet ne mažiau išreikšta. Tai – Erin šeimos istorija. Mano namuose apie karą ir atominę realybę buvo kalbama nuolat. Erin šeimos naratyvas buvo kiek kitoks. Ir dabar aš užsičiaupsiu, nes, manau, apie savo šeimą papasakos pati Erin.

Erin: Taip... Kai su Travisu ir vaikais išvykome dokumentuoti atominių raketų paleidimo vietų, nežinojome, kaip glaudžiai tai susiję su Amerikos čiabuvių gyvenvietėmis. Dvi iš jų buvo mūšio laukai, kitos – relokacijos vietos, gyvenvietės. Kartais rezervatai plytėjo tiesiai prieš toksiškas žemes. Smurto istorijos sąsajos buvo ryškios, jos atsispindėjo tame, kaip žemė naudojama šiandien. Susimąsčiau apie savo šeimos istoriją. Mano tėvas į Jungtines Valstijas atvyko būdamas dvylikos. Jo tėvas buvo vokietis, žuvo rusų fronte. Tad tėvo pusėje mes visuomet turėjome tą baisaus Holokausto, nacistinės istorijos šleifą. Mano mamos šeimos istorija kiek kitokia. Į Valstijas jos protėviai atvyko iš Anglijos. Ne pirmuoju laivu, bet iškart po to. Taigi prieš keturis šimtus metų. Jie labai gražiai kalba, pasakoja apie „pionierius“, „apgyvendinimą“. Toks baisus dalykas, o terminologija – poetiška. Kai žvelgiu į peizažą, kur vietiniai žmonės buvo žudomi, išnyko, kur buvo perkeliami į bergždžias žemes, suprantu, kad tai – ir mano šeimos istorija, nes jie ten buvo visą tą laiką. Man reikėjo sukurti šį filmą, kad suvokčiau šią atskirtį ir jos problematiškumą.

Ar jūsų tėvai matė šį filmą?

Erin: Filmą jie matė, jiems jis patiko, bet ta antroji istorijos pusė vis dar yra jautri, problematiška, reikalaujanti diskusijų. Ne mano vienos šeima apie Amerikos apgyvendinimą pasakoja poetiška ir aukštinančia kalba. Tai – kultūrinis momentas. Ir tas pokalbis turi įvykti ne tik mano, bet ir daugybėje kitų šeimų...

Travis: Nors mano namuose kalbama daug, tai nereiškia, kad kalbama buvo visuomet absoliučiai atvirai. Mano mama yra principinga. Ji neteko partnerio, iš dalies dėl sąsajų su Vietnamo karu. Tėvas buvo sraigtasparnio pilotas. Jis susirgo vėžiu dėl „oranžinio agento“ (angl. „Agent Orange“ – pavojingas chemikalas, kurį JAV naudojo per Vietnamo karą) poveikio. Nuo to jis ir mirė. Šiuo metu rašau labai asmenišką esė apie pokalbius su mama apie tėvą ir Vietnamo karą. 

Filme – medijų gausa: archyvai, polaroidai, filmuoti vaizdai...

Travis: Pradžioje susidėliojome momentus, kurie atrodė ypatingi, išskirtiniai, sukūrėme vizualinę filmo liniją. Dirbome su vaizdais, garsu, o tada pradėjome kurti pasakojimą. Bet tai buvo vienas iš paskutinių žingsnių.

Erin: Ir tada prasidėjo pandemija. Kaip sukurti filmą apie griūvantį pasaulį, kai pasaulis pradeda griūti? 

Travis: Kurį laiką maniau, kad pandemiją turime paminėti. Bet tuomet supratau, kad daug įdomiau, jei ta realybė – aliuzija, o ne kažkas, apie ką kalbama tiesioginiu tekstu. Juk žmonės buvo bombarduojami informacija. 

Kalbant apie žiniasklaidą ir informacijos srautus... Dėl karo Ukrainoje, bent jau Lietuvoje, su atomine ataka susijusi panika nuvilnijo dar visai neseniai…

Travis: Kai pradėjome projektą, žmonės manė, kad kuriame filmą apie kažkokią seną paranoją, kad šis filmas – tai laiko kapsulė. Iš dalies ir patys taip manėme, nors žinojome, kad tos problemos vis dar egzistuoja. Ir tada viskas pakrypo taip, kad filmas tapo itin aktualus kontekste, kurio tikrai nenorėjome išgyventi. 

 Kalbėjosi Simona Žemaitytė