Kažkur Panamoje yra galbūt vienintelis pasaulyje muziejus – antikvaras, skirtas visoms meno rūšims. Jo turinys ne mažiau mistiškas nei pati jo įkūrėja Senobija – dabar jau mirusi senolė, rinkusi išmestus daiktus ir iš jų konstravusi tai, ką vieni laikė menu, o kiti – tiesiog keistenybėmis. Senobija mokė kurti drąsiai. Tokia ir yra juosta „Jei neramu, susikurk muziejų“ (2021). Bendrą režisierių Pilar Moreno ir Ana Endara darbą žiūrovai turės progą pamatyti Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, kuris prasidės rugsėjo 22 dieną.

– Prieš pokalbį galvojau apie tai, ką žinau apie Panamą… Prisiminiau ir vaikystėje turėtą knygą, pavadinimu „Panama labai graži“.

Pilar: Žmonės mums dažnai sako, kad nėra žiūrėję nė vieno filmo iš Panamos, arba, kad nelabai daug apie ją žino. Nežinau, ar mūsų šalies reprezentacija yra labai oficiali, bet tai – taip pat Panama.

Ana: Filmus apie Panamos kanalą kuria pakankamai žmonių. Mūsų pasakojimas kiek kitoks…

– Ana, kadaise studijavai socialinius mokslus, vėliau – kino kūrimą. Kaip visa tai susipina dokumentikoje?

Ana: Galima sakyti, kad mano nagrinėjami klausimai per laiką tiesiog įgavo tokią formą. Kuriu temomis, kurios man aktualios. Kartais dėmesio centre atsiduria problemiški socialiniai aspektai.

Filmų kūrimas man yra būdas megzti dialogą su šalimi, kurioje gyvenu. O dokumentikos žanras atviras. Projektą kartais gali pradėti tik su kamera rankose, gamybos etapas gali būti greitas. Bet filmą „Jei neramu, susikurk muziejų“ kurti mane pasikvietė Pilar. Šįkart filmo tema buvo susijusi su jos asmeniniais interesais.

– Pilar, papasakok plačiau…

Pilar: Mane domino mėgėjiškas menas (angl. outsider art). Tai – meninės praktikos už meno sistemos ribų. Menininkais-mėgėjais dažniausiai įvardijami žmonės, kuriantys be formalaus meninio išsilavinimo. Tokia kūryba yra glaudžiai susijusi su pačiais kūrėjais, jų biografija. Jie neretai išmėgina daugybę meninės raiškos formų. O filmo herojė Senobija buvo mano draugės močiutė. Ją sutikau prieš daug metų ir tai, kaip ji gyveno, kaip kūrė, man paliko įspūdį. Anai užsiminiau, kad norėčiau apie tokio tipo meną kažką sukurti. Kai pabandžiau dėl projekto susisiekti su Senobija – sužinojau, kad prieš kelis metus ji mirė. Bet vis vien norėjome, kad ji būtų filme.

– Kaip šios juostos kūrimas pakeitė tavo pačios požiūrį į tai, ką vadiname mėgėjišku menu? Arba, kaip minėjai, žmones, kuriančius meno sistemos užribiuose?

Pilar: Jaučiuosi tik dar labiau užtikrinta, kad toks menas yra svarbus, kad jis turi patekti į meno sistemą. Man nelabai aišku, kodėl egzistuoja menas ir menas užribiuose. Filmą pristatėme įvairiose šalyse, auditorija skyrėsi. Žmonės reaguoja į Senobijos darbus. Tikrai nemanau, kad mėgėjiškas menas yra kažkoks kitoks, ir tikiu, kad meno sistemoje jam yra pakankamai vietos.

– Galbūt skirtumas diskurse? Man regis, meno studijos dažnai yra labiau susijusios su naujos kalbos mokymųsi nei su techniniais įgūdžiais. Jūsų filmas kažkuria prasme taip pat kuria diskursą ir kontekstą Senobijos kūrybai…

Pilar: Norėjome Senobijos meną pateikti iš feministinės perspektyvos, ją parodyti ne kaip menininkę mėgėją, bet kaip menininkę.

Menininkas man yra žmogus, radęs savo kalbą ir turintis ką pasakyti tema, kuri yra aktuali tam tikrame kontekste. Kol kas neturėjome nė vieno žiūrovo, kvestionuojančio Senobijos kūrybą. Tiesa, jos pačios šeimos nariai buvo kiek susiskaldę: vieniems Senobijos darbai atrodė vertingi, kitiems ji atrodė ekscentriška. Po filmo visi liko patenkinti, jis tarsi sudėliojo visus taškus, sukūrė žodyną tam, kas tvyrojo ore.

– Įdomu, kad Senobija tampa centrine filmo heroje, nors jos pačios ir nematome. Senobija yra pretekstas, figūra, dvasia, į kurią kitos moterys projektuoja savo istorijas, prisiminimus, tikroves…

Pilar: Ana nuo pat pradžių klausė: kaip sukurti vaizdą? Kaip pavaizduoti vaiduoklį? O mane domino naratyvinės praktikos. Lankiau kursą apie rezonansą. Jame buvo aiškinama, kad žodžiai, pokalbiai su žmonėmis turi ir tam tikrą fizinę įtaką mūsų gyvenimui. Net jei tai ir sunku pamatuoti. Dalykai, kuriuos darome, tai, ką sukuriame paliečia kitus. Su šiomis idėjomis dirbome ir kurdamos scenarijų. Senobijos rezonansas egzistuoja ne tik jos namuose, bet, pavyzdžiui, ir mano kuriamame mene.

– Klausant minčių apie rezonansą kyla klausimas: ar Senobiją kaip filmo heroję pasirinkote jūs, ar atvirkščiai – ji pasirinko jus kaip filmo kūrėjas?

Ana: Į šį klausimą sunku atsakyti. Filmo kūrimo metu lydėjo toks dviprasmiškas jausmas, vis kilo klausimas, ar tai mes priimame sprendimą, ar tai Senobija sprendžia už mus? Sakykime, kad tai buvo bendradarbiavimas…

– Jos muziejus vadinosi „Visų rūšių antikvaro muziejus“. Ar šis pavadinimas originalus?

Ana: Taip, pavadinimas ir iškaba ant muziejaus autentiški.

– Gal žinote, ką šiuo pavadinimu Senobija norėjo pasakyti, ką konkrečiai turėjo galvoje?

Pilar: Man svarbiau ne tai, ką ji norėjo pasakyti ar padaryti taip pavadindama muziejų, bet tai, ką tas pavadinimas verčia įsivaizduoti, kvestionuoti. Tai ir yra stiprioji meno pusė. Atvirumas yra Senobijos jėga. Jos kūriniai verčia klausti, svarstyti. Dėl to ji man yra kur kas daugiau nei darbšti moteris. Ji turėjo ne tik įgūdžių, bet ir meninį jautrumą.

– Moters kūrėjos įvaizdis filmo pasakojime ne tik mistiškas, bet ir mitiškas. Matomas filmo veikėjas – kaimo bendruomenės moteris – jūs aprengėte Senobijos suknele. Taip jos visos tampa Senobija, bet kartu – ir ne…

Ana: Pradėjome lankytis bendruomenėje ieškodamos moters, kuri galėtų reprezentuoti Senobiją. Tuomet dar neturėjome „chorinio balso“ vizijos, ji atsirado vėliau. Pradėję bendrauti supratome, kad prabilti apie save moterims buvo nelengva. Jos mieliau kalbėdavo apie vaikus, vyrą.

Viena vertus, su Senobija jos turėjo nemažai bendra, kita vertus – nuo jos ir labai skyrėsi. Senobija buvo susikūrusi savo erdvę, muziejų, o jame – patogų vienišumą. Būtent per moterų pasakojimus ir jų chorinį balsą norėjome prabilti apie tai, ką toje bendruomenėje reiškė būti moterimi.

Pilar: Filmavimas buvo lyg spektaktis, žaidimas. Santykį kūrėme sėdėdamos Senobijos virtuvėje, su moterimis gerdamos apsimestinę arbatą, kavą. Toks formatas joms padėjo atsiskleisti, o mums – parengti gilesnius interviu. Senobijos virtuvė tapo saugia zona moterims prabilti, būti pažeidžiamesnėms.

– Įdomu, kaip filme susiduria tikrovės ir įsivaizduojamybės. Pasakojimuose pinasi moterų autobiografijų, Senobijos gyvenimo detalės…

Ana: Kai moteris pakvietėme į virtuvę, aprengėme suknele, jos manė, kad kalbės tik apie Senobiją. Mūsų bendra misija buvo kurti filmą. Moterys pasakojo apie Senobijos biografijos faktus, kartais – jos rinktas „šiukšles“. Ir tada pokalbis pakrypdavo į jas pačias.

Pilar: Nė viena jų nebandė būti Senobija.

Ana: Senobijos jos nevaidino, apie ją kūrė filmą.

– Kaip dirbote su senolės dienoraščiais, tekstine filmo dalimi?

Ana: Senobija daug rašė, tačiau nedaug kas išliko. Jai mirus, užrašų knygelės buvo užpultos termitų, todėl jas sudegino. Išlikę fragmentai pateko į filmą. Tekstų buvo nedaug, bet iš jų buvo aišku, apie ką ir kaip ji rašė. Ir tada Pilar Senobijos vardu prirašė tai, ko trūko...

Pilar: Išlikusių užrašų filmo scenarijui nepakako. Taigi vėl pasitelkėme minėtą „rezonansą“, sekėme jausmą. Filmo tekstai – mano ir Senobijos užrašų bei dienoraščių kombinacija. Kaip koks Frankenšteinas. Tačiau juk Senobija savo raštuose pati kreipėsi į kitas moteris, kūrėjas…

– Kaip jus veikė įsijautimas į šią istoriją, Senobijos realybę? Gal regėjote ją sapnuose?

Ana: Taip, sapnavome. Kai baigėme filmuoti, nebuvo aišku, kokią formą filmas įgaus. Senobija turėjo būti viena iš trijų herojų, bet greit supratome, kad kitiems personažams vietos juostoje tiesiog nebeliko. Medžiagos nebuvo daug, tad kaip iš to sukurti filmą? Buvome gavusios finansavimą, projekto apleisti negalėjome. Prasidėjo chaoso, pasimetimo etapas. Tuomet per pandemiją pradėjome filmuoti videomeno intarpus, montuoti. Ir tai buvo tarsi nušvitimas.

Pilar: Ana sakė, kad Senobija pati nusprendė, kad filmas bus apie ją. Iš jos muziejaus nelabai kas bebuvo likę: apleistas namas, visur – vorai, voratinkliai. Bet ten vis dar galėjau jausti Senobijos dvasią. Videomeno inkliuzai buvo kažkas, ką sau leidau kurti pirmą kartą. Ir tai nebuvo daroma siekiant užpildyti erdvę montažo eilutėje. Tai buvo Senobijos dvasia. Kūrimas be baimės dialoge.

– Ar filmas turės muziejui ar Senobijos palikimui kokios nors įtakos?

Ana: Daug kas klausia, ar muziejų galima aplankyti. Bet muziejus dabar – mūsų filmas. Čia, tropikuose, gamta labai arši. Viskas, ką palieki lauke greit sunyksta. Pavyzdžiui, rekonstrukcijos, kurias sukūrėme filmui, jau sunaikintos.

Kalbėjosi Simona Žemaitytė