Pirmoji pažintis su kinu.

Pirmų matytų filmų neprisimenu. Ne todėl, kad nepatiko, o todėl, kad labai seniai tai buvo. Kaip neprisimenu kada pirmą kartą paragavau vyšnių. Atmintis atsigauna vėliau, ties “Makenos auksu”, “Trimis riešutėliais pelenei” ir “Kabriola”.

Bet labai gerai prisimenu, kad kiekvienas kino teatras buvo vis kitoks. Kitoks kvapas, kita atmosfera. Dabar atrodo siekiamybe tapo kažkur patvirtintas standartas kaip turi atrodyti kino salė, kokios kėdės, koks ekranas ir t.t.

Man trūksta “Kronikos” kino teatro sunkių užuolaidų, pro kurias reikėdavo pranerti, kad patektum į tamsią kino salę, kur sukosi ratu dokumentiniai filmai, kavos aparato ūžesio “Pergalėj”, medinių kėdžių ir sienų pelėsio kvapo “Spalyje”.  

Lemtingas filmas.

Lemtingu filmu tapo Vernerio Hercogo “Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus”. Filmas buvo rodomas VRM rūmuose spec. peržiūroje į kurią galėjo patekti tik komunistų partijos elitas ir partijos elitui įtinkantis kultūros elitas.  Durys buvo budriai saugomos saugumiečių, todėl į kino salę brautis teko per šiluminius tunelius po rūmais. Po šito filmo supratau, kad kinas yra kur kas daugiau nei kinas.

Režisierių režisierius.

Režisierių režisierium man visada buvo ir liks Henrikas Šablevičius. Jis savo filmais sukūrė ištisą pasaulį, kuris įtraukė ir mane. Jo filmai turi savybę keistis kartu su juos žiūrinčiu žmogum. Laikas jų nesendina, o leidžia jiems skleistis.

Kodėl dokumentika?

Visada maniau, kad žmogaus fantazija yra ribota, o realybė-beribė. Aplink tiek daug nepapasakotų tikrų istorijų, kad nematau reikalo kurti naujų.

Kas Tau yra dokumentika?

Dokumentika man yra būdas apglėbti ir išsaugoti laiką. Kiti menai sustabdo akimirką, išsaugo jausmą, įspūdį, o dokumentinis kinas išsaugoja laiką.