Specialioji programa „Černobylis: utopija ir apokalipsė“  

Visi filmai

Černobylis. Sunkių savaičių kronika

1986-ieji, pirmasis filmas po Černobylio atominės elektrinės avarijos rodo pačią įvykio vietą, aiškina, kas yra radiacija ir svarbiausi likvidacijos sprendimai – „sarkofagų“ statyba, reaktoriaus užliejimas skystu azotu. Taip pat pasakojama apie žmonių evakuaciją ir su ja susijusius vargus, giria daugybę į gelbėjimo operaciją atvykusių savanorių, gydytojų ir dabar jau ausį rėžiančiu, sovietiniu tonu smerkia tuos, kurie avarijos metu didvyriškai nepasielgė. Filme pabrėžiamas radiacijos nematomoji pusė, galima apčiuopti vien matuoklio garsais. Filmavimo metu komanda susidūrė su įvairiomis kliūtimis, tai liudija ir dėmėmis nusėta filmo juosta. Filmo režisierius ir operatorius, nepaisydami mokslininkų nurodymų, filmavo reaktorių nuo kaimyninio stogo. Po filmavimo, komandos nariams buvo nustatytos normą viršijančios spinduliuotės dozės, jie buvo paguldyti į ligoninę. Filmo režisierius Volodymyr Shevchenko dėl gautos radiacijos neišgyveno. Šis filmas tapo visuomenės susitaikymo su katastrofine patirtimi pradžia ir padėjo pamatą šios tragedijos vaizdavimo būdams.

Visos pajamos, surinktos už programos „Černobylis: utopija ir apokalipsė“ seansus, bus skiriamos Ukrainos kiną remiančioms organizacijoms. 

VDFF teminę programą sudaryti šiemet pasiūlėme Nacionalinio Oleksandro Dovženko centro archyvistui ir kino tyrinėtojui Oleksandrui Teliukui. Ją sudaro Černobylio atominės elektrinės avarijos kronika ir paties O. Teliuko sukurtas archyvinis filmas, kuriame tyrinėjama socialistinė utopija. Avarijos padariniai ir Sovietų Sąjungos idėjos įdomiai atsiskleidžia susietos su dokumentika ir reprezentacija kine, nes pateikiamas filmų sukūrimo kontekstas, dekonstruojami dokumentikoje užrakinti ideologiniai simboliai. (Eglė Maceinaitė)

Ukrainoje Černobylio tragedija dažnai suprantama ne tik kaip branduolinė katastrofa, bet ir kaip svarbus stimulas nacionaliniam pabudimui bei nepriklausomybės atkūrimo judėjimui. Kartu su 4-ajame dešimtmetyje sukeltu badu, Černobylis tapo vienu iš kertinių epizodų XX a. Ukrainos istorijoje, kūrusių naująją kolektyvinę atmintį ir postkolonijinę tautinę tapatybę.

Platesniame kontekste ši nelaimė tapo socialistinės valdžios neįgalumo simboliu, o gal net ir visos sovietinės sistemos krizės katalizatoriumi. Ji įkvėpė socialinius ir politinius pokyčius ne tik Ukrainoje, bet ir visame rytinės ir centrinės Europos regione. Galiausiai, pasak tokių postmodernizmo filosofų kaip Paulas Virilo ir Jeanas Baudrillardas, Černobylis pademonstravo Vakarų humanizmo krizę siaubingų ir nematomų technologinio progreso galių fone.

Ši „nematomumo“ metafora tapo esminiu prieigos tašku perteikiant Černobylio įvykius dokumentiniame kine. Pradedant Volodymyro Ševčenkos filmu „Černobylis. Sunkių savaičių kronika“ (1986 m.), imta kalbėti, kad radiacijos ir jos efektų negalime pamatyti (nors galime juos išgirsti per Geigerio skaitiklio traškėjimą).

Visgi, ne vienas vėlesnis bandymas kalbėti apie Černobylį Ukrainos kine dažniau perėjo nuo fizinių ir emocinių nelaimės vaizdavimų prie jos politinių pasekmių. Filmai „Zona“ (1988 m.), „Kol esame gyvi“ (1992 m.), ir „Mirtinas Černobylio debesis“ (1992 m.) parodo įpykusių bendruomenių susirinkimus, emocingus ginčus ir kontrkultūrinius meno performansus, kuriais buvo ieškoma tiesos apie branduolinę nelaimę ir pranašaujama Sovietų Sąjungos griūtis.

Galiausiai, koliažinis filmas „Atomopolis. Konstruojant utopiją“ (2016 m.) pasiūlo šiuolaikinę Černobylio nelaimės interpretaciją, atrasdamas jos šaknis klaidingame sovietiniame utopizme ir propagandinėse dekoracijose. Šiuos elementus, kaip dabar matome, perėmė Rusijos Federacija, galinti sukelti ir naująjį Černobylį. (Programos sudarytojas Oleksandr Teliuk)

Filmo seansai

09.23 Penktadienis
  • Skalvija (Vilnius) 17:30 Pristatymas


Informacija

Režisierius: Volodymyr Shevchenko

Ukraina, 1986, 50 min.