Specialioji programa „Černobylis: utopija ir apokalipsė“  

Visi filmai

Atomopolis. Konstruojant utopiją

2016-ųjų filmas sumontuotas iš 1970–1986 metų kino ir televizijos kronikų, filmuotų šešiuose Ukrainos miestuose. Filme pristatoma ir iškart dekonstruojama tuo laikotarpiu kurta atominio miesto utopija. Tokie miestai išreiškė ideologines, miesto planavimo, ekologines ir mokslines Sovietų Sąjungos ambicijas. Kai 8–9 deš. Sovietų Sąjungą ištiko socialinė ir ideologinė krizė, jie tapo savotiškais sovietinės utopijos saugotojais. Nagrinėdamas utopinio miesto vaizdavimą, filmas atskleidžia paskutiniųjų Sovietų Sąjungos gyvavimo metų prieštaras.

Visos pajamos, surinktos už programos „Černobylis: utopija ir apokalipsė“ seansus, bus skiriamos Ukrainos kiną remiančioms organizacijoms. 

VDFF teminę programą sudaryti šiemet pasiūlėme Nacionalinio Oleksandro Dovženko centro archyvistui ir kino tyrinėtojui Oleksandrui Teliukui. Ją sudaro Černobylio atominės elektrinės avarijos kronika ir paties O. Teliuko sukurtas archyvinis filmas, kuriame tyrinėjama socialistinė utopija. Avarijos padariniai ir Sovietų Sąjungos idėjos įdomiai atsiskleidžia susietos su dokumentika ir reprezentacija kine, nes pateikiamas filmų sukūrimo kontekstas, dekonstruojami dokumentikoje užrakinti ideologiniai simboliai. (Eglė Maceinaitė)

Ukrainoje Černobylio tragedija dažnai suprantama ne tik kaip branduolinė katastrofa, bet ir kaip svarbus stimulas nacionaliniam pabudimui bei nepriklausomybės atkūrimo judėjimui. Kartu su 4-ajame dešimtmetyje sukeltu badu, Černobylis tapo vienu iš kertinių epizodų XX a. Ukrainos istorijoje, kūrusių naująją kolektyvinę atmintį ir postkolonijinę tautinę tapatybę.

Platesniame kontekste ši nelaimė tapo socialistinės valdžios neįgalumo simboliu, o gal net ir visos sovietinės sistemos krizės katalizatoriumi. Ji įkvėpė socialinius ir politinius pokyčius ne tik Ukrainoje, bet ir visame rytinės ir centrinės Europos regione. Galiausiai, pasak tokių postmodernizmo filosofų kaip Paulas Virilo ir Jeanas Baudrillardas, Černobylis pademonstravo Vakarų humanizmo krizę siaubingų ir nematomų technologinio progreso galių fone.

Ši „nematomumo“ metafora tapo esminiu prieigos tašku perteikiant Černobylio įvykius dokumentiniame kine. Pradedant Volodymyro Ševčenkos filmu „Černobylis. Sunkių savaičių kronika“ (1986 m.), imta kalbėti, kad radiacijos ir jos efektų negalime pamatyti (nors galime juos išgirsti per Geigerio skaitiklio traškėjimą).

Visgi, ne vienas vėlesnis bandymas kalbėti apie Černobylį Ukrainos kine dažniau perėjo nuo fizinių ir emocinių nelaimės vaizdavimų prie jos politinių pasekmių. Filmai „Zona“ (1988 m.), „Kol esame gyvi“ (1992 m.), ir „Mirtinas Černobylio debesis“ (1992 m.) parodo įpykusių bendruomenių susirinkimus, emocingus ginčus ir kontrkultūrinius meno performansus, kuriais buvo ieškoma tiesos apie branduolinę nelaimę ir pranašaujama Sovietų Sąjungos griūtis.

Galiausiai, koliažinis filmas „Atomopolis. Konstruojant utopiją“ (2016 m.) pasiūlo šiuolaikinę Černobylio nelaimės interpretaciją, atrasdamas jos šaknis klaidingame sovietiniame utopizme ir propagandinėse dekoracijose. Šiuos elementus, kaip dabar matome, perėmė Rusijos Federacija, galinti sukelti ir naująjį Černobylį. (Programos sudarytojas Oleksandr Teliuk)

 Oleksandr Teliuk

Oleksandras Teliukas gimė 1985 m. Ukrainoje. Studijavo inžineriją, šiuolaikinį meną ir kino studijas. Jis buvo internetinio autorinio kino žurnalo „Cineticle“ įkūrėjas ir redaktorius (2010–2015), kino istorijos tyrinėtojas ir Kyjivo Oleksandro Dovženko nacionalinio centro programos kuratorius (2015 m.) bei kino sąjungos „Kolektyviniai griuvėsiai“ įkūrėjas (2017 m.).

Filmo seansai

09.25 Sekmadienis
  • Skalvija (Vilnius) 18:15 Pristatymas


Informacija

Režisieriai: Oleksandr Teliuk, Stanislav Menzelevskyi, Anna Onufriienko

Muzika: Nisantashi Primary School

Prodiuseriai: Teta Tsybulnyk

Ukraina, 2016, 49 min.