Specialioji programa „Černobylis: utopija ir apokalipsė“  

Visi filmai

Černobylis. Trumpųjų filmų programa

Programoje pristatomi filmai buvo įtraukti į „Chornobyl [IN]visible“ dokumentinių filmų projektą, kviečiantį permąstyti tai, kas žinoma ir kaip pastaruosius 30 metų buvo vaizduojama ši katastrofa. Černobylio nelaimei nepalikus matomų sprogimo įrodymų, įsigalėjo specifinis katastrofos vaizdavimo būdas – pastangos sulaikyti radiaciją, priedangų statymas, biologinės mutacijos. Černobylio dokumentika tapo unikalia kronika, sujungiančia kiną, politiką (Sovietų Sąjungos žlugimą) ir mokslą. Šioje programoje dokumentika atskleidžia politines katastrofos pasekmes – masiniai protestai, visuomenės nepasitenkinimas, meno įvykiai, radęsi beieškant teisingumo.

Visos pajamos, surinktos už programos „Černobylis: utopija ir apokalipsė“ seansus, bus skiriamos Ukrainos kiną remiančioms organizacijoms. 

Černobylis. Duonos kepėjai (rež. Oleksandr Kosinov, 1986, 10 min.)

1986 m. filmas dėmesį atkreipia į kareivius, kepančius ir vežančius duoną į padidėjusios radiacijos zoną po Černobylio katastrofos. Fone skambančios garsaus sovietų bardo Vladimiro Visockio dainos žodžiai žiūrovui aiškiai sufleruoja, kad šie žmonės yra didvyriai – duona simbolizuoja ūkininkus, kurie išeina į karą ir palieka savo žemes. Besišypsantys kepėjai iš įvairiausių Sovietų Sąjungos respublikų tarnauja bendro tikslo, kurio siekiama su ramybe ir pasitikėjimu, idėjai, o aidintis metronomo tiksėjimas primena, kokia svarbi yra kiekviena gelbėjimo operacijos minutė.

Zona (rež. Murat Mamedov, 1988, 15 min.)  

1987-ieji, metai po Černobylio katastrofos, Pergalės dienos šventė. Evakuotiems kaimo gyventojams bus leidžiama 4–5 valandoms sugrįžti į savo namus, į padidėjusios radiacijos zoną, tačiau jokių asmeninių daiktų imti neleidžiama. Jie sutinka pasilikusius senyvo amžiaus gyventojus, kurie nelegaliai grįžo gyventi į „zoną“, jų sveikata nepašlijusi. Filme nuoširdžiai išklausoma, rodos, kiekvieno gyventojo rauda, ir taip atskleidžiama dar viena šios tragedijos pusė.

Teisė į tiesą (rež. Heorhii Shkliarevskyi, 1988, 10 min.)

1989 m. balandžio 26 d., trečios Černobylio katastrofos metinės. Filme dokumentuojamas gedulingas mitingas, kurio rengėjai viešai išreiškia žmonių pasipiktinimą ir reikalavimą žinoti tiesą apie atomines elektrines ir jų poveikį. Filmo kūrėjai nuomonių įvairovę išplečia klausinėdami į renginį susirinkusius žmones.

Mirtinas Černobylio debesis (rež. Artyom Loskutov, 1992, 10 min.)

Šiame trumpo metro filme-koliaže jungiamos ir priešinamos įvairios reakcijos į Černobylio katastrofą. Rodomas apleistas Pripetės miestas, hipiai iš Švedijos, Prancūzijos, Japonijos ir kitų šalių sutinka vietinius žmones, kurie nepatikėjo radiacijos žala, todėl liko gyventi padidėjusios radiacijos zonoje ir toliau vertėsi iš pardavinėjamų grybų pakelėje. Išsimarginę kūną dažais, aktyvistai surengia protesto akciją prie ketvirtojo reaktoriaus. Šis filmas su „Pink Floyd“ muziką primenančiu garso takeliu yra unikali kronika, kurioje neapsiribojama politiniais tragedijos aspektais – čia avarija atskleidžiama globalesniu kontekstu ir iškeliami ekologijos klausimai.

Kol esame gyvi (rež. Heorhii Shkliarevskyi, 1992, 24 min.)

1991-ieji, praėjo penkeri metai po Černobylio katastrofos. Filmas pristato mokslininkų ir gydytojų tyrimus apie ilgalaikį šios avarijos poveikį žemei, vandeniui, augalams, gyvūnų ir žmonių sveikatai, rodo mutavusio vystymosi augalus, gyvulių embrionus, pakitimus žmonių ląstelėse. Filmas sukurtas lemtingais metais, kai ėmė dominuoti patriotinė egzaltacija ir noras atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. 

VDFF teminę programą sudaryti šiemet pasiūlėme Nacionalinio Oleksandro Dovženko centro archyvistui ir kino tyrinėtojui Oleksandrui Teliukui. Ją sudaro Černobylio atominės elektrinės avarijos kronika ir paties O. Teliuko sukurtas archyvinis filmas, kuriame tyrinėjama socialistinė utopija. Avarijos padariniai ir Sovietų Sąjungos idėjos įdomiai atsiskleidžia susietos su dokumentika ir reprezentacija kine, nes pateikiamas filmų sukūrimo kontekstas, dekonstruojami dokumentikoje užrakinti ideologiniai simboliai. (Eglė Maceinaitė)

Ukrainoje Černobylio tragedija dažnai suprantama ne tik kaip branduolinė katastrofa, bet ir kaip svarbus stimulas nacionaliniam pabudimui bei nepriklausomybės atkūrimo judėjimui. Kartu su 4-ajame dešimtmetyje sukeltu badu, Černobylis tapo vienu iš kertinių epizodų XX a. Ukrainos istorijoje, kūrusių naująją kolektyvinę atmintį ir postkolonijinę tautinę tapatybę.

Platesniame kontekste ši nelaimė tapo socialistinės valdžios neįgalumo simboliu, o gal net ir visos sovietinės sistemos krizės katalizatoriumi. Ji įkvėpė socialinius ir politinius pokyčius ne tik Ukrainoje, bet ir visame rytinės ir centrinės Europos regione. Galiausiai, pasak tokių postmodernizmo filosofų kaip Paulas Virilo ir Jeanas Baudrillardas, Černobylis pademonstravo Vakarų humanizmo krizę siaubingų ir nematomų technologinio progreso galių fone.

Ši „nematomumo“ metafora tapo esminiu prieigos tašku perteikiant Černobylio įvykius dokumentiniame kine. Pradedant Volodymyro Ševčenkos filmu „Černobylis. Sunkių savaičių kronika“ (1986 m.), imta kalbėti, kad radiacijos ir jos efektų negalime pamatyti (nors galime juos išgirsti per Geigerio skaitiklio traškėjimą).

Visgi, ne vienas vėlesnis bandymas kalbėti apie Černobylį Ukrainos kine dažniau perėjo nuo fizinių ir emocinių nelaimės vaizdavimų prie jos politinių pasekmių. Filmai „Zona“ (1988 m.), „Kol esame gyvi“ (1992 m.), ir „Mirtinas Černobylio debesis“ (1992 m.) parodo įpykusių bendruomenių susirinkimus, emocingus ginčus ir kontrkultūrinius meno performansus, kuriais buvo ieškoma tiesos apie branduolinę nelaimę ir pranašaujama Sovietų Sąjungos griūtis.

Galiausiai, koliažinis filmas „Atomopolis. Konstruojant utopiją“ (2016 m.) pasiūlo šiuolaikinę Černobylio nelaimės interpretaciją, atrasdamas jos šaknis klaidingame sovietiniame utopizme ir propagandinėse dekoracijose. Šiuos elementus, kaip dabar matome, perėmė Rusijos Federacija, galinti sukelti ir naująjį Černobylį. (Programos sudarytojas Oleksandr Teliuk)

Filmo seansai

09.24 Šeštadienis
  • Skalvija (Vilnius) 16:15 Pristatymas


Informacija