Specialus seansas VDFF SVEČIAS  

 Pirminiu blyksniu, lėmusiu šio filmo atsiradimą, tapo prieš keletą metų kino žurnalą „Seans“ pasiekęs nežinomo autoriaus Antono Charitonovo eilėraštis „Žmonės“. Filmo režisierei susitikus su jo autoriumi atsirado ir filmo herojus – paauglys, sergantis autizmu. Ketverius metus po to Liubovė Arkus su kamera stebėjo berniuko gyvenimą – pakilimus ir nuopuolius, santykius su vieniša motina, užsimezgusį artimą ryšį su gydymo įstaigos savanoriu ir galiausiai suartėjimą su tėvu. Šis filmas tarsi klausia mūsų – ar įmanoma pajusti kito skausmą?
Antono gyvenimas bėga tarp psichiatrijos ligoninės ir buto apsilaupiusiomis sienomis didelio miesto pakraštyje. Filmo istorija prasideda tuomet, kai jis tampa gydymo įstaigos pacientu – čia ligoniai su tokia diagnoze ilgai negyvena. Būtent tuomet jo gyvenimo kelyje pirmą kartą pasirodo režisierė su viską stebinčia kino kameros akimi. Atstumas tarp jų tirpsta sulig kiekviena minute, kol galiausiai ateina momentas, kai filmo kūrėjai tenka pačiai tapti šios istorijos dalyve. Tačiau šis filmas ne apie kitam ištiestą pagalbos ranką, o veikiau apie tai, kaip kitame atpažįstame patys save, ir apie tą mumyse tūnantį Kitą, kurį kaskart turime savyje užsmaugti, jei norime išgyventi.

Antono esė „Žmonės“

Žmonės būna geri, linksmi, liūdni, geraširdžiai, geri, dėkingi, dideli žmonės, maži. Bėgioja, šokinėja, kalba, žiūri, klauso. Juokingi, einantys į barus. Raudoni. Trumpi. Moterys būna geros, šnekios, šviesios, pūkinės, karštos, gražios, ledinės, smulkios. Dar būna žmonės be ūsų. Žmonės būna sėdintys, stovintys, karšti, šilti, šalti, tikri, geležiniai. Žmonės keliauja namo. Žmonės lankosi parduotuvėje. Žmonės skambina pianinu. Žmonės skambina fortepijonu. Žmonės groja armonika. Žmonės traukia į Plechanovą. Žmonės lūkuriuoja šalia namų. Žmonės ištveria. Žmonės geria vandenį, arbatą. Žmonės geria kavą. Žmonės geria kompotą. Geria pieną, geria morsą, geria kefyrą. Plikytą arbatą. Dar geria girą, limonadą, spraitą, fantą. Valgo uogienę, grietinę. Žmonės mąsto, tyli. Sveiki ir ligoti.

Tampa vandens nešėjais, vandens išvežiotojais. Žmonės laive, lėktuve, autobuse, elektriniame traukinyje, tramvajuje, traukinyje, automobilyje, sraigtasparnyje, krane, kombaine. Žmonės gyvena namukuose, kambaryje, virtuvėje, bute, baterijoje, koridoriuje, vonioje, dušo patalpoje, pirtyje. Žmonės nueina, išeina, bėgioja, dar žmonės važinėja, plaukioja, maudosi, maitinasi, valgo, miršta, nusimauna kojines. Žmonės klausosi radijo. Žmonės neištveria. Žmonės valgo. Kalba. Žmonės šiaušiasi. Šlapinasi, tuštinasi. Žmonės persirenginėja. Skaito. Žiūri. Šąla. Maudosi. Apsiperka. Šildosi. Šaudo. Žudo. Skaičiuoja, sprendžia. Įjungia, išjungia. Dar žmonės teatre. Čiuožinėja rogėmis. Jaudinasi. Rūko. Verkia, juokiasi. Skambina. Normalūs, pagirioti, neklaužados. Žmonės skuba. Kivirčijasi. Linksmi. Rimti. Žmonės tarška ir barška. Nesišiaušia. Pasimeta. Strazdanoti. Gilūs. Žmonės diria odą. Žmonės remontuoja namuką, tvartą. Žmonės tveria. Žmonės piešia, rašo. Miško žmonės. Žmonės skaldo malkas, pjauna, skandina. Dar žmonės sveikinasi, kalba, šokinėja, bėgioja. Žmonės riboti. Žmonės skraido.

Festivaliai ir apdovanojimai

Rusijos nacionalinės kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimas „Auksinis erelis“ už geriausią dokumentinį filmą (2013)
Rusijos kino apdovanojimas „Nika“ už geriausią dokumentinį filmą (2013)
Centrinės ir Rytų Europos filmų festivalis Vysbadene, Vokietija (2013) – apdovanojimas už geriausią dokumentinį filmą
Tarptautinis Viduriniųjų Rytų kino festivalis, JAE (2012) – apdovanojimas už geriausią pirmąjį dokumentinį filmą
Tarptautinis žmogaus teisių festivalis, Maskva (2012) – specialusis prizas bei laikraščio „Novaja gazeta“ įsteigtas prizas
Tarptautinis Venecijos kino festivalis (2012)
Talino kino festivalis „Juodosios naktys“ (2012)

Liubov Arkus

Gimė 1960 m. Lvove. 1984 m. baigė Sąjunginio kinematografijos instituto Maskvoje (VGIK) Scenarijaus ir kino istorijos fakultetą. Dirbo prozininko ir kritiko V. Šklovskio redaktore, taip pat redaktore kino studijoje „Lenfilm“. 1989 m. įsteigė žurnalą „Seans“ ir iki šiol jam vadovauja. Sumanė, sudarė bei rengė straipsnius septintomiui „Naujausia tėvynės kino istorija. 1986–2000“ (Noveišaja istorija otečestvenovo kino. 1986–2000. Seans, 2001–2004). Jos straipsniai pasirodė žurnaluose „Iskustvo kino“, „Seans“, „Sovetskij ekran“, „Ogonek“, ir kt. „Antonas čia, šalia“ – pirmas jos filmas.

Kai filmo režisierius sutinka žmogų, apie kurį nori sukurti filmą, žmogų, kuris jam atrodo vertas kino istorijos, žmogų, kuris galėtų tapti jo filmo herojumi, iš pradžių jis ir pats nežino, ar ta, jį užvaldžiusi mintis, pavyks. Režisierius nežino, ar sudominęs žmogus įsileis jį į savo gyvenimą, kiek teks praleisti valandų, dienų, kad tarp jų užsimegztų ryšys. Per neapskaičiuojamą bendravimo, kartu buvimo laiką du svetimi žmonės – filmo režisierius ir herojus, pradeda kitą, gretutinį gyvenimą, kuriame režisierius tarsi gyvena savąjį, o herojus – įprastą savąjį, tačiau nejuntamai jie vienas kitam tampa artimais, svarbiais Jų gyvenimo žmonėmis.

Ar režisierius turi vidines ribas, įeidamas į kito žmogaus gyvenimą? Kiek žmogus, tapęs būsimo filmo herojumi, gali pasitikėti prašalaičiu, atėjusiu į jo gyvenimą? Kaip pakinta jųdviejų gyvenimai, kai filmas jau baigtas?

Kai Liubov Arkus sukūrė filmą „Antonas čia, šalia“, ji savojo herojaus – autizmu sergančio Antono, nepaliko. Toliau gilinosi į jo aplinką, jį supančius žmones. Tik jau nebe kaip filmo kūrėja, o kaip žmogus, kuriam visa tai liko svarbu ir tapo jos gyvenimo dalimi.