Spa
19
Ištrauka iš filmo “Alioša” (Rež. Meelis Muhu)
„Skalvijos“ kino centre spalio 17 dieną įvyko Vilniaus dokumentinių filmų festivalio uždarymas, kurio metu buvo paskebti VDFF konkursinės programos laureatai.
Festivalio žiuri – čekų kino režisierius Miroslavas Janekas (žiuri pirmininkas), kino režisierius iš Rusijos Sergejus Dvorcevojus ir vizualinių menų tyrinėtoja, Europos humanitarinio universiteto lektorė, baltarusė Alla Pigalskaja iš dvylikos filmų išrinko tris geriausius. Konkurse dalyvavo dokumentinių filmų kūrėjai iš trijų Baltijos šalių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos.
Ištrauka iš filmo “4 žingsniai” (Rež. Audrius Stonys)
Pirmoji vieta atiteko estų režisieriui Meeliui Muhu už filmą „Alioša“, kurį žiuri išskyrė dėl išsamaus, įtikinamo dramatinių įvykių atskleidimo ir paliktos galimybės žiūrovui pačiam interpretuoti istoriją. Antrąjį prizą pelnė dokumentinio kino kūrėja Aliona Polunina. Jos filmas „(Ne) Revoliucija“ (Estija) apie Rusijos opoziciją įvertintas už gebėjimą atskleisti žmogaus politinę ir socialinę kovą asmeninių santykių fone. Trečios vietos prizininku tapo lietuvių režisierius Audrius Stonys. Jo filmą „Keturi žingsniai“ žiuri išskyrė dėl gebėjimo įžvelgti socialines permainas tradicinių papročių evoliucijoje.
Konkurso prizinį fondą įsteigė Kazickų šeimos fondas.
Spa
16
„Skalvijos“ kino centre vykstantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis eina į pabaigą. Spalio 17 d. 19 val., festivalio uždaryme bus paskelbti trys VDFF konkursinės programos laureatai.
Festivalyje antrą kartą buvo surengtas Baltijos šalių dokumentinių filmų konkursas. Čekų dokumentininkas Miroslavas Janekas (žiuri pirmininkas), kino režisierius iš Rusijos Sergejus Dvorcevojus ir Europos humanitarinio universiteto lektorė Alla Pigalskaja šiemet vertino 12 filmų iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Mūsų šalį šiais metais konkurse atstovavo Audrius Stonys („Keturi žingsniai“), Giedrė Žickytė („Baras“), Romas Lileikis („Dangaus šešėlis“), Linas Augutis, Donatas Ulvydas („Vabzdžių dresuotojas“). Konkurso prizinį fondą įsteigė Kazickų šeimos fondas.
Po iškilmingų apdovanojimų žiūrovai galės pasižiūrėti lenkų režisieriaus Marcelio Łozińskio filmą
„Poste restante“ (2008). Filmas pasakoja apie adresato nepasiekusius laiškus, kurie patenka į Nepristatytų laiškų skyrių Koluški miestelio pašto skyriuje. Kiekvienais metais Lenkijoje tokių laiškų būna beveik milijonas, tarp jų pasitaiko ir adresuotų Dievui. Filme kaip tik pasakojama vieno tokio laiško istorija.
2009 m. „Poste restante“ Tarptautiniame Krokuvos kino festivalyje pelnė „Sidabrinį drakoną“ kaip geriausias dokumentinis filmas, buvo įvertintas Tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI premija.
Spa
13
Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (spalio 9-18 d.) apsilankys Konkursinės programos filmų autoriai iš Estijos ir Latvijos. Savo filmų retrospektyvą taip pat pristatys festivalio svečias, Konkursinės programos žiuri narys, rusų režisierius Sergejus Dvorcevojus. Režisieriaus filmai bus parodyti spalio 14 d. 18 val., 15 d. 18.10, 16 d. 20 val., 17 d. 17 val.
Pabendrauti su festivalio publika atvyks filmo „Alioša“ režisierius Meelis Muhu (Estija). Šis filmas pernai buvo parodytas nepatogaus kino festivalyje „Ad Hoc“ ir sulaukė didžiulio žiūrovų susidomėjimo.
1991 metais Estijai atgavus nepriklausomybę, dauguma Sovietų režimo pastatytų paminklų buvo nugriauti. Tačiau bronzinis kareivis Alioša liko stovėti Talino centre. Raudonosios armijos kareivio skulptūra 1947 m. iškilo žuvusiesiems Didžiojo tėvynės karo metu atminti. Estijos nacionalistams šis paminklas simbolizavo Sovietų okupaciją ir kruvinų represijų pradžią. O rusakalbius Estijos gyventojus Alioša jungė su Rusija ir rusiškuoju identitetu. Filme matome žmones, kurie 2005–2007 metais rinkosi prie Bronzinio kareivio paminklo, taip įrėždami naują liniją istorinėje Estijos atmintyje. Nesutarimai dėl istorijos lėmė tai, kad paminklas buvo perkeltas į kitą vietą.
Filmas bus parodytas spalio 15 d. 14 val. „Skalvijos“ kino centre.
Festivalyje taip pat dalyvaus filmo „Naujoji karta“ (rež. Aliona Suržikova) prodiuserė Martina Tramberg (Estija).
Filmas „Naujoji karta“ pasakoja apie paauglius, gimusius Estijoje po 1990-ųjų. Jie gyvena tipiškame didelio miesto miegamajame rajone. Snežana pastojo būdama penkiolikos. Mokykloje jai užduoda mažai namų darbų, ji jaučiasi pernelyg pavargusi, kad juos darytų. Ištisas dienas mergina žiūri televizorių. Ji niekada gyvenime nėra mačius savo tėvo, o su motina ir patėviu sutaria nekaip. Būdama keturiolikos ji išėjo iš namų ir gyvena su savo vaikinu Vova ir jo tėvais. Vova labai džiaugėsi, kai gimė kūdikis, tačiau jis nebuvo jo tėvas. Snežana paliko Vovą ir apsigyveno su Lioša ir jo tėvais. Skaityti toliau… »
Spa
12
Spalio 9 dieną „Skalvijos“ kino centre prasidėjo Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Atidaryme buvo parodytas lenkų režisieriaus Barteko Konopkos filmas „Berlyno triušiai“. Po seanso festivalio organizatorius bei jo svečius, „Berlyno triušių“ kūrėjus – prodiuserę Anną Wydrą ir montažo režisierių Mateuszą Romaszkaną, pasiekė žinia, kad filmas „Berlyno triušiai“ pateko tarp aštuonių filmų, atrinktų pretenduoti „Oskaro“ nominacijai trumpų dokumentinių filmų kategorijoje.
Kitą džiugią naujieną VDFF organizatoriai išgirdo sekmadienio vakare (spalio 11 d.), kai Europos Kino Akademija (EKA) paskelbė dokumentinius filmus nominantus, pretendavusius į pagrindinį Europos kino apdovanojimą. Paaiškėjo, kad į geriausių Europos dokumentinių filmų dešimtuką pateko ir slovakų režiseriaus Peterio Kerekes filmas „Karo virtuvės istorija“ iš VDFF pagrindinės programos. Šie apdovanojimai vadinami europietiškais „Oskarais“.
Filmus „Berlyno triušiai“ ir „Karo virtuvės istorija“ dar galima pamatyti „Skalvijos“ kino centre iki spalio 18 dienos.
Spa
12
Viena iš VDFF programų – rusų režisieriaus Sergejaus Dvorcevojaus dokumentinių filmų retrospektyva. Bus parodyti filmai: „Laimė“, „Duonos diena“, „Trasa“, „Tamsoje“, kuriuos pristatys pats režisierius. S. Dvorcevojus taip pat ir VDFF konkursinės programos žiuri narys. Pateikiame tekstą, kuriame galite plačiau susipažinti su šiuo kino kūrėjumi.
Įdėmusis stebėtojas Sergejus Dvorcevojus
Rusų režisierius Sergejus Dvorcevojus sukūrė tik keturias dokumentines juostas, kurios trumpai ir be patoso vadinamos šedevrais. Tą, matyt, patvirtina ir šimtais skaičiuojami prizai, kuriuos keliaudami po pasaulį pelnė šie filmai. Juose unikaliai dera įdėmus stebėtojo žvilgsnis, nuoširdžiai laukiantis paslapties atsivėrimo, ir meilė savo filmų herojams, sugebėjimas pajusti jų liūdesį, vienatvę, džiaugsmą, pasitikėjimą, viltį. S. Dvorcevojui su kamera pavyksta prasiskverbti iki pirmapradžio žmogaus gyvenimo ir pasaulio paprastumo bei unikalumo ir parodyti būties stebuklą, šviečiantį net per itin atšiaurią kasdienybę. Diplominis darbas „Laimė“ (1995) pasakoja apie kazachų piemens (čabano) šeimos kasdienybę, kuri netampa egzotikos objektu, o yra meilės prisipažinimas šiems žmonėms ir jų kraštui. Nuošalaus kaimo bobutės kartą per savaitę stumia traukinio vagoną su duona filme „Duonos diena“ (1998) – „kiekvienas gyvenime stumiame savą vagoną“. Šeimyninis cirkas keliauja po Kazachstaną palei trasą, jungiančią Rusiją ir Vidurinę Aziją filme „Trasa“ (1999). Aklas vienišas pensininkas per dienas pina tinklelius pirkiniams ir dalina juos praeiviams gatvėje – toks yra pagrindinis juostos „Tamsoje“ (2004) herojus. Kaip sukuriami tokie filmai, kuriuose fiksuojamas kasdieninės realybės natūralizmas įgauna poetinį skambesį, gal paaiškins režisieriaus mintys, išsakytos įvairiuose interviu. Skaityti toliau… »
Spa
09
Šiandien prasideda 6-asis tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Iki oficialaus VDFF atidarymo vyks įžanginiai seansai laikinajame kino paviljone Olimpiečių gatvės prieplaukoje. Spalio 9 d. 13, 15, 17 val. bus rodomas vokiečių režisieriaus Danielio Thouw dokumentinis filmas „Alter Ego“, kuris supažindins žiūrovus su aistringais grafitų menininkais. Jie pasakoja, kas juos traukia eiti piešti į gatves, aiškina savo kūrybos ir asmeninio gyvenimo nuostatas, taip pat kas yra grafitų menas ir ką jis jiems reiškia. Filmą pristatys režisierius Danielis Thouw. (Tai renginio, kurį inicijavo Nacionalinio socialinės integracijos institutas „Grafiti be sienų“, dalis. Nuo 10 val. Olimpiečių g. susirinkę jaunuoliai vienu metu pieš ant iki šiol didžiausios Lietuvoje grafitų piešimui skirtos sienos.)
Spalio 9 d. 19 val. „Skalvijos“ kino centre, o taip pat ir kino paviljone vienu metu įvyks VDFF atidarymas. Bus rodomas režisieriaus Barteko Konopkos dokumentinis filmas „Berlyno triušiai“. Tai nepapasakota istorija apie triušius, kurie apsigyveno tarp rytinės ir vakarinės Berlyno sienos dalių. Dvidešimt aštuonerius metus „Mirties zona“ buvo jiems saugus būstas – apaugęs vešlia žole, be plėšrūnų, nuo žmonių saugomas sargybos. Kai jų prisiveisė tūkstančiai, sargyba ėmė juos gaudyti. Visgi triušiai išgyveno. Tačiau vieną dieną siena griuvo ir triušiai buvo priversti palikti saugią ir patogią buveinę. Filmą „Berlyno triušiai“ pristatys jo prodiuserė Anna Wydra ir montažo režisierius Mateuszas Romaszkanas.
Spa
06
Spalio 9-18 d. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre ir Nacionalinėje dailės galerijoje, vyks 6-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Festivalyje antrą kartą bus surengta Baltijos šalių Konkursinė programa, kurios filmus vertins tarptautinė žiuri, laureatai bus apdovanoti piniginiais prizais. Žiuri nariai – Europos humanitarinio universiteto lektorė Alla Pigalskaja (Baltarusija), kino režisierius Sergejus Dvorcevojus (Rusija), kino režisierius Miroslavas Janekas (Čekija). Konkurso prizinį fondą įsteigė Kazickų šeimos fondas. Konkursinėje programoje bus parodyta po 4 dokumentinius filmus iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos.
Pateikiame kino kritikės Živilės Pipinytės parengtą straipsnį apie Konkursinės programos filmus.
Dvidešimčia metų laisvesni
Matyt, globaliam pasauliui kiekviena šalis atskirai esame per maži, todėl mus vadina vienu žodžiu – Baltijos šalys. Kad esame labai skirtingi, įrodo ir XX a. antrosios pusės dokumentinio kino istorija. Latvijoje klestėjo garsiosios „Rygos mokyklos“ – Herzo Franko, Ivaro Seleckio pradėta ir kiek vėliau Jurio Podnieko pratęsta – diskusija su ideologijos primestu tikrovės vaizdavimu. Estai įdėmiai stebėjo iš pirmo žvilgsnio nematomas permainas, vykstančias tautos ir žmogaus viduje, neatsitiktinai Andreso Sooto ir Marko Soosaro filmai iki šiol stebina įžvalgumu ir žmogaus prigimties analize. Lietuvoje klestėjo Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus, Edmundo Zubavičiaus kuriama poetinė dokumentika, idealizavusi patriarchalines vertybes. Skaityti toliau… »
Spa
06
Devintajame dešimtmetyje į lietuvių kiną atėjo nauja kūrėjų karta. Jie iškart aiškiai ir įtaigiai deklaravo savo požiūrį ir į kiną, ir į tikrovę. 1985–1989 m. buvo dramatiški lietuvių kino lūžio metai, kai ėmė žlugti visa sovietinė kino finansavimo, gamybos ir platinimo sistema. Netrukus žlugo ir iki tol nuo kino neatsiejama cenzūra. Vyresnioji karta bandė išnaudoti galimybę prabilti apie iki tol draudžiamus dalykus – pokario rezistenciją, deportacijas, prisiminti nutylėtus visuomenės ir kultūros veikėjus. Dažniausiai tokie filmai neišvengdavo deklaratyvumo. Nežinau, ar jaunųjų kūrėjų filmai buvo reakcija į Sąjūdžio mitingų dvasią perteikiančią ir iš esmės nuasmenintą, nors dažnai poetinio kino priemonėmis kuriamą vyresniųjų dokumentiką. Tačiau jauni režisieriai akivaizdžiai nenorėjo susitapatinti nei su idealizuojama tarpukario Lietuvos praeitimi, nei (atsivėrus vartojimo laisvei ir sparčiai įsigalint masinei kultūrai) su vis labiau karikatūrėjančia dabartimi.
Šarūno Barto filme „Praėjusios dienos atminimui“ (1990), Arūno Matelio juostoje „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1990), Audriaus Stonio „Neregių žemėje“ (1991) ar Valdo Navasaičio „Rudens sniege“ (1992), Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių „Iliuzijose“ (1993) ryškus noras kalbėti apie egzistencinius dalykus ir pirmiausia apie žmogaus vienatvę svetimame pasaulyje, apie gyvenimo ar jausmų prasmę, apie būties laikinumą, patriarchalinių ir naujų vertybių susidūrimą. Senelio palaikų perkėlimo iš Sibiro į Lietuvą akciją užfiksavęs Algimanto Maceinos filmas „Juoda dėžė“ (1994) iki šiol yra vienas originaliausių lietuvių dokumentinio kino eksperimentų. Arturo Jevdokimovo „Kirtimų idilės“ (1991) – vienas iki šiol retų lietuvių dokumentiniame kine antropologinio stebėjimo bandymų. Skaityti toliau… »
Rgs
21
„Skalvijos“ kino centras rengia 6-ąjį tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, kuris šiemet vyks spalio 9–18 dienomis. Dokumentikai skirtas festivalis kaip ir kasmet žiūrovus kvies išplėsti tikrovės pažinimo akiračius. Unikalūs žmonės, neįtikėtini reiškiniai, svarbūs istoriniai įvykiai, be galo įdomus ir dar nepažintas pasaulis – festivalio filmų temos pačios plačiausios.
Pagrindinėje festivalio programoje tradiciškai bus rodomi filmai, atrinkti siekiant žiūrovams pristatyti kuo įvairesnį temų ir žanrų spektrą. Visi filmai sukurti 2008, 2009 m., visi pastebėti ir įvertinti tarptautinių kino festivalių žiuri. Režisieriaus Nati Baratz „Vaikas buda“ (Izraelis), pasakojantis apie budistų vienuolio Tenzino Zopos gyvenimo misiją – surasti savo mokytojo Gešės Lamos reinkarnaciją, – kelia daug klausimų apie tikėjimo galią ir stebina jos dėka vykstančiais stebuklais. Amerikiečių režisierių Stepheno Higginso ir Ninos Gilden Seavvey „Matadoras“ – jautrus ir daugiasluoksnis jauno bulių kovotojo Davido Fandilos portretas. Jaunas matadoras turi tikslą tapti geriausiu bulių kovotoju visame pasaulyje. Tai filmas apie begalinę valią, aistrą savo profesijai, apie meilę šeimai ir protėvių tradicijoms. Lenkų režisieriaus Marcelio Łozińskio filmas „Poste restante“ – apie pašto skyrių, kuriame surenkami adresato neradę laiškai. Tai poetinis pasakojimas apie milijonus žmonių vilčių ir troškimų, kurių laukia vienas likimas – užstrigti specialiame pašto skyriuje ir niekada neišsipildyti. Amaury Brumauld „Tirpstanti atmintis“ (Prancūzija) – apie Alzhaimerio liga sergančios motinos ir sūnaus dvasinį ryšį, apie atminties trumpaamžiškumą; neišvengiamą fragmentėjimą ir galiausiai – visišką „ištirpimą“. Antiglobalistinis Ruperto Murray‘aus (Didžioji Britanija) filmas „Horizonto pabaiga“ šokiruoja faktais ir kviečia susimąstyti apie pasaulį galinčią ištikti tragediją – jei ir toliau vandenynuose nebus ribojama žvejyba, ateis diena, kai ant mūsų stalo gulės paskutinė žuvis. Skaityti toliau… »
