Teksto autorė: Shourideh C. Molavi
„Akmens valdžioje“ atskleidžiama Jeruzalės, o kartu ir likusios Palestinos kolonijinė vizija, vykdoma pasitelkus sionistų judėjimo politiką ir architektūrą. Remiantis necituojamais palestiniečių tyrinėtojų darbais, filme parodoma, kaip akmuo, privalomai naudojamas namų statybose, siejasi su Izraelio demografine kontrole, etniniu-nacionaliniu dominavimu ir neparemtomis istorinėmis pretenzijomis.
Visgi atskleisdamas Jeruzalės akmens teisinio įtvirtinimo kraštovaizdyje logiką, pats filmas įvairiais būdais tiesiogiai ir netiesiogiai ištrina palestiniečių gyvenimą, politinį subjektyvumą ir egzistavimą. Palestiniečiai išstumiami į kraštovaizdį, kaip drobė kurioje klostosi sionistinė politika ir mąstymas. Be to, kad palestiniečiai filme paminimi epizodiškai, jie vaizduojami tik kaip smurto aukos. Panašiai kaip Izraelio architektai, kurie brėžiniuose numatė vietą kupranugariams, bet ne palestiniečiams, šis filmas žiūrovo vaizduotėje palestiniečius pristato kaip savotišką fone sklandančią šmėklą. Užuot buvę gyvu šaltiniu, akmenį kalančiomis rankomis, „suteikiančiomis gyvybę“ miestui, suplanuotam nepaisant jų egzistavimo, iš kartos į kartą perduodamo topografinio ir kartografinio žinojimo ar žmonių, kurių kasdienybė neatsiejama nuo šios žemės – be viso šito iškalbingi ir svajingi filme pristatomų Izraelio architektų planai nebūtų įmanomi ar žinomi. Akmens valdoma palestiniečių tauta yra ištrinama.
Kaip vaiduokliai, kurie sklendžia neįvardyti ir neminimi, palestiniečiai atribojami nuo akmens istorijos kartu atskleidžiant daugybę būdų, kaip filmas ir režisierė negeba dekolonizuoti savo požiūrio ir žodyno, susijusio su Jeruzale tiek detaliu, tiek meta lygmeniu. Apibūdindamas „Mamila“ prekybos centrą, vienas iš filmo protagonistų izraeliečių išreiškia norą, kad „žmonės jaustųsi kaip namie“, tačiau pasakotojas nekelia klausimo: kokie žmonės? Kieno tai namai? Pats negebėjimas apmąstyti kolonijinio naikinimo akimirkų pasikartoja, kai Hebrajų universitetas apibūdinamas kaip esantis tarp „Senojo miesto, šiuolaikinės Jeruzalės ir dykumos“, o žiūrovas stebi ir net girdi gyvenamo ir okupuoto Palestinos miesto Isavijos atgarsius. Pristatant protagonistus izraeliečius, filme jie vaizduojami ne kaip naujakuriai realiu laiku kolonizuojamoje žemėje, o kaip implicitiniai čiabuviai, kuriems įtikinamu anglišku ir amerikietišku akcentu leidžiama svajoti, įsivaizduoti ir eksperimentuoti planuojant žemę, į kurią jie turi teisėtą ir filme neužginčijamą pretenziją. Vietoje to, britų valdžia įvardijama kaip kolonizatorius, o tuo pat metu skiriama erdvės ir dėmesio paaiškinti izraeliečių „emocinį skausmą“ ir „sunkumus“, su kuriais jie susiduria galvodami apie Palestinos Nakbą kaip istorinį įvykį ar ilgalaikę sunaikinimo strategiją.
Palestiniečiai vaizduojami ne tik kaip aukos, bet ir kaip agresoriai, ką įrodo sukrečianti filmo kūrėjos istorija apie palestinietį, bandantį ją užpulti. Čia naujakurio humanizavimas supriešinamas su ištrinamu „mažiau žmogišku“ palestiniečių subjektu, kuris į politinio matomumo erdvę patenka kaip nusikaltėlis. Režisierei vertėtų kritiškai pasvarstyti, kaip ši skaudi asmeninė istorija dera prie filmo konteksto ir koks jos įtraukimo tikslas. O dar svarbiau, kokį poveikį daro orientalistinis palestiniečių vyrų, kaip smurtaujančių ir pamišusių dėl sekso reprezentavimas; juos reikia erdviškai ir fiziškai atstumti, uždaryti anklavuose.
Nepaminint apartheido ir jo konkrečių, finansuojamų politinių ir teisinių atskyrimo struktūrų, kuriomis grindžiama Izraelio kontroliuojamos Palestinos teritorijos planavimo logika, pametama „susimaišymo“ ir „bendros“ miestų patirties nesėkmės priežastis. Filme vaizduojamas nutylėtas smurtas toli gražu nėra trūkstamų paslaugų ir išteklių palestiniečių rajonuose problema, o atviro ir visuotinai žinomo apartheido smurtas. Apartheido valstybėje arabų ir žydų miesto dalių apjungimas iš esmės reiškia palestiniečių sunaikinimą – taigi, iš tiesų nėra jokios prieštaros tarp to, ką Izraelio architektai teigė suplanavę, ir to, ką jie iš tikrųjų padarė.
Apskritai, nors kūrėjų ketinimai geri, filmas neišpildo savo tikslo, vėl kolonizuodamas žiūrovo požiūrį į palestiniečių gyvenimus ir kraštovaizdžius. Ir nors praeityje liberalios auditorijos tokius pasakojimus galėjo girti kaip drąsias pastangas atsikirsti į savo etninį-nacionalinį projektą ar švietimą, dabartinė Izraelio genocidinės karinės kampanijos Gazoje situacija reikalauja daugiau. Žurnalistams, architektams, politikams ir miestų planuotojams iš viso pasaulio skleidžiant eko-kolonijinius ateities Gazos erdvės planus, sukurtus pagal modernybės ir rasinio neoliberalaus malonumo modelį, valančius Gazą nuo vietinės palestiniečių bendruomenės, filmas „Akmens valdžia“ prisideda prie šios žalos, persukdamas dekolonijinį laikrodį ir nesuteikdamas žiūrovams įrankių atsikratyti žinojimo, panardinto į naujakurio perspektyvą, emocijas, pasiteisinimus, ketinimus ir žodyną.
Shourideh C. Molavi
Shourideh C. Molavi yra vyresnioji lektorė Kolumbijos universiteto Žmogaus teisių studijų institute ir Antropologijos katedroje. Būdama rašytoja ir tyrėja ji specializuojasi kritinės valstybės teorijos, dekolonizacijos, migracijos ir sienų studijų, dekolonijinių ekologijų srityse, turi tarptautinės humanitarinės teisės išsilavinimą. Ji turi daugiau nei 20 metų akademinės ir praktinės patirties Palestinoje ir 10 metų tyrimų ir darbo Gazos ruože patirties sienų praktikos, pilietybės ir bepilietybės, militarizuotų kraštovaizdžių, žmogaus ir mažumų teisių srityse, ypatingą dėmesį skiria teisės, smurto ir valdžios santykiams. Nuo 2014 m. ji dirba kaip Palestinos tyrėja „Forensic Architecture“ – tarpdisciplininėje tyrimų agentūroje Londono universitete.
