Restauruoto dokumentinio kino programa „Pirmosios“

Festivalyje pristatoma medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ organizuojama restauruoto dokumentinio kino programa „Pirmosios“. Joje – moterų režisierių kurta dokumentika: Antaninos Pavlovos, Jadvygos Zinaidos Janulevičiūtės, Bytautės Pajėdienės, Janinos Lapinskaitės ir Dianos Matuzevičienės kartu su Kornelijumi Matuzevičiumi. VDFF 2023 metais surengtą restauracijų premjerą šiemet papildo trys naujai restauruoti filmai.

Kino istorikės dr. Linos Kaminskaitės kuruotos programos filmai atsiskleidžia savitomis temomis, skirtingais dokumentinio kino žanrais ir estetinėmis priemonėmis. Programą sudaro dvi dalys, apimančios penkis Lietuvos istorijos dešimtmečius sovietmečiu ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Pirmoji dalis skirta moterų profesijoms ir jų reprezentacijoms (darželių auklėtojos, gamyklos audėjos, Klaipėdos krašto senolė), antroji – kuriančių moterų portretams (dainininkė, pozuotojos, fotografė, performanso menininkė).Viena kitą papildydamos programos dalys atspindi įvairiapusę Lietuvos kino raidą ir siūlo pažvelgti į nematytą Lietuvos visuomenės ir kultūros istorijos pusę režisierių moterų akimis.

Pavlovos stebimoji dokumentika „Charakterio gimimas“ fiksuoja darbuotojų ir vaikų kasdienybę darželyje. Pajėdienės „Kasnakt sapnuoju“ įamžina penkias šilko kombinato audėjas, nusprendusias pagerinti audimo rekordą. Matuzevičių „Šičionykštė“ gilinasi į hibridinę Klaipėdos krašto gyventojos Hildos Spalvienės tapatybę. Janulevičiūtės „Beatričė“ jautriai ir atidžiai kuria įvairiapusį atlikėjos Beatričės Grincevičiūtės portretą. Lapinskaitės „Venera su katinu“ pasiūlo tris pozuotojų portretus, kuriuose skleidžiasi skirtingos gyvenimo patirtys ir kūnai. Lapinskaitės „Aktas“ stebi vieno iš fotografės Snieguolės Michelkevičiūtės modelių – vyresnio amžiaus vyro – fotosesiją.

Programa I

Charakterio gimimas

Ankstyvą rytą, už rankų atlydimi tėvų, vaikai ima rinktis į darželį. Veiklos mažiesiems čia netrūksta – prižiūrimi darželio darbuotojų jie sportuoja, tikrinasi sveikatą, šoka, dainuoja, žaidžia, pietūs ir miego metas taip pat nelieka pamiršti. Nepaisant visiems bendrų veiklų ir kadre nuolat matomos vaikų gausos, po truputį ima atsiskleisti skirtingi vaikų charakteriai ir interesai – nuo uždarų jautruolių iki kompanijos sielų ir miegoti nenusiteikusių neklaužadų, nuo susižavėjusių medicina iki susidomėjusių kirpėjo amatu. Visi jie – individai, ir kiekvieną jų pastebi tyliai sekanti kamera.

Kasnakt sapnuoju

Penkios šilko kombinato audėjos nusprendžia pagerinti audimo rekordą. Proga – 110-osios Lenino gimimo metinės. Įvykdžiusios tikslą moterys, žinoma, labai džiaugiasi Lietuvos Komunistų partijos įvertinimu ir suteiktais nusipelniusių pramonės darbuotojų vardais. Tačiau už ideologinio audėjų, kurios stengiasi dėl Sovietų Sąjungos gerovės, motyvo slypi pasakojimas apie sudėtingas darbo sąlygas, milžinišką nuovargį ir moteris, kurioms trūksta laiko ne tik kolegėms, bet ir namuose laukiančiai šeimai.

Šičionykštė

Šakininkų kaimo gyventoja Hilda Spalvienė – Klaipėdos krašto vokietė. Cigaretę su kandikliu traukianti nuotaikinga senolė prisimena savo gyvenimą: prieš karą ji su vyru spėjo pagyventi Vokietijoje, po karo buvo ištremta į Sibirą. Vėliau vėl galėjo išvykti gyventi į Vokietiją, bet sugrįžo atgal į Šakininkus – į savo tėvų žemes. Nors filmo centre – Hildos istorija, kartu jis subtiliai kviečia apsvarstyti Klaipėdos krašto gyventojų daugiatautiškumo ir tautinės tapatybės klausimus. Lietuviško kaimo vaizdas – skurdus, tačiau su akcentu lietuviškai kalbanti Hilda užsispyrusiai save vadina „šičioniške“: ji čia gimė, čia yra pasiruošusi praleisti ir paskutines savo dienas.

Programa II

Beatričė

Dainininkės Beatričės Grincevičiūtės gyvenimas – kupinas muzikos. Režisierė jautriai ir atidžiai kuria įvairiapusį atlikėjos portretą. Filme ji – ir reikliausia savo pačios kritikė, ir žaisminga mažųjų mokytoja, švelniai vadinama „muzikos tetule“. Apsupta būrio draugų ir talento gerbėjų, ji išlieka kukli ir paprasta ir tenori, kad kuo daugiau žmonių pajustų muzikos ir jos mėgiamų dainų grožį. Tik subtilus paskutinis kadras primena, kad pasaulį Beatričė patiria ne akimis.

Venera su katinu

Nadia, Teresė ir Ramutė – trys šio dokumentinio filmo herojės. Nors moterys labai skirtingos, jas vienija aplinkiniams neįprastas darbas – jau ne vieną dešimtmetį pragyvenimui jos užsidirba pozuodamos dailininkams. Režisierei Janinai Lapinskaitei svarbi ne egzotiška profesija, o istorijos, laikui bėgant paženklinusios jau nebejaunus šių moterų kūnus. Filmo herojės atvirai pasakoja apie savo

Aktas

Dalį fotografės Snieguolės Michelkevičiūtės darbų sudaro vyresnio amžiaus vyrų aktų ciklai. „Akte“ režisierė stebi vieno iš fotografės modelių fotosesiją – jo kūną, veidą, nebylų atsidavimą įgyvendinant kiekvieną naują idėją. Tačiau prieš kamerą skleidžiasi ne tik netobulo vyro kūno grožis, bet ir pačios fotografės portretas, jos santykis su fotografijų objektu, o taip pat – žiūrovo akyse užgimstantis dviejų žmonių kūrybinis procesas.