Internetinis tiltas sujungė Berlyną, Iraną ir Vieną. Režisierius Farazas Fesharaki dešimt metų įrašinėja nuotolinius vaizdo skambučius su šeimos nariais. Filme į kasdienių detalių kupinus pokalbius nuolat įsiterpia politinės naujienos ir Farazo sapnai, kuriuose susipina skirtingose geografinėse erdvėse egzistuojančios realybės. Kaip kurti artumą trūkinėjant interneto ryšiui? Pokalbių mizanscenas papildantys archyviniai kadrai ir literatūriniai intarpai kuria dienoraščio formai artimą dokumentinę esė, o šią tiksliausiai reziumuoja Abbaso Kiarostamio filosofija pasižyminčio tėčio ištarta mintis: „Norint sukurti filmą, nereikia ieškoti nieko ypatingo, pakanka apsidairyti aplink. Išvysti, kas taip arti, kad net nematoma.“
Tai filmas apie šeimos santykius. Santykius, kuriuose yra meilės, rūpesčio, bet ir daug žmogiško netobulumo, tragikomiškų bandymų susikalbėti. Tėtis – juokingas, ekscentriškas, meniškos sielos, ir kambaryje nenusiima akinių nuo saulės. Mamos pasakojimuose girdėti išmintis ir patirtis. Laiškų, sapnų fragmentai pamažu įneša dokumentiniam filmui asmeniškumo ir nuoširdumo, komedijos vis mažiau, pauzėse ir tarp eilučių ryškėja neišsakyti ar neatsakyti jausmai. – Programos sudarytoja Eglė Maceinaitė
Faraz Fesharaki
Farazas Fesharaki gimė Irane, gyvena Berlyne. Teherane baigė literatūros ir kino studijas, mokėsi pas garsųjį Irano režisierių Abbasą Kiarostamį. Žiūrovų ir kritikų palankiai įvertintų filmų „Ką matome žiūrėdami į dangų?“ (2019) ir „Artūras ir Diana“ (2023) operatorius. Režisieriaus ilgo metro debiuto „Ką vakar sapnavai, Paradžanovai?“ premjera įvyko tarptautiniame Berlyno kino festivalyje.