Dovana

1945 m. rugpjūčio 9 d. atominė bomba Nagasakio mieste Japonijoje nusinešė 190 tūkst. gyvybių. Tragedija paliko gilią, iki šiol neužgijusią žaizdą žmonių atmintyje. Filme Noriko po dvidešimt metų grįžta į Nagasakį parduoti tėvų namų. Ji kalbasi su sprogimą išgyvenusiais, tačiau visuomenėje diskriminuojamais hibakušomis, kurių istorijos ir prisiminimai šiurpina. Gedulas, kaltė ir gėda kalbėti apie tai, kas įvyko, vis dar stipriai veikia šių žmonių gyvenimus. Poetiniuose ir apgaulingai ramiuose filmo kadruose slypi gilus ir užgniaužtas sielvartas, prie kurio prisiliesti padeda netikėtai rasti Noriko mamos laiškai.

Pažiūrėjusi šį filmą supratau, kad niekada nepagalvojau, kaip po katastrofos Hirošimoje ir Nagasakyje klostėsi išgyvenusiųjų likimai. Apskritai negalvojau, kad tas katastrofas buvo įmanoma išgyventi. Filme daug liūdesio ir melancholijos, nes tragiški įvykiai rekonstruojami skaitant netikėtai atrastus mamos laiškus, o pats procesas ir skaudina, ir gydo. Sunkiai pakeliamos traumos iškyla tinkamu laiku ir pavidalu, kuriuo pasiveja nutolusius artimuosius – tam, kad šie dar labiau priartėtų ir išsaugotų brangų atminimą. – Programos sudarytoja Vilma Levickaitė

Laurence Lévesque

Laurence Lévesque gyvena ir dirba Kvebeke. Režisierės trumpametražis dokumentinis filmas „Uostas“ pasirodė prestižiniame „Visions du Réel“ festivalyje, o Monrealio dokumentinių filmų festivalyje pelnė geriausio trumpametražio filmo apdovanojimą. Filmas „Dovana“, taip pat pasirodęs „Visions du Réel“, yra debiutinis režisierės ilgo metro filmas.