Niujorko socialinės paramos įstaigoje susitinka žmonės, kuriems reikia pagalbos, ir darbuotojai, turintys ją suteikti. Stebime jų pokalbius, ginčus ir bandymus išspręsti problemas, susijusias su būstu, nedarbu, sveikata, skyrybomis, vaikais, senatve. Filme daug nevilties, varginančio laukimo, siuntinėjimo iš vienos institucijos į kitą. Asmeniniai gyvenimai čia nuolat susiduria su nelanksčiomis biurokratinėmis procedūromis, o net ir nuoširdžiai norintiems padėti darbuotojams tenka veikti sistemoje, kurios reikalavimai retai atitinka realius žmonių poreikius. Pagalbos prašymai tampa sekinančiais bandymais būti išgirstiems ir ištrūkti iš nuolatinio laukimo, tikrinimo ir aiškinimosi rato.
Frederickas Wisemanas – vienas svarbiausių visų laikų dokumentinio kino kūrėjų, sukūręs daugiau kaip 45 filmus apie įvairias Amerikos ir pasaulio institucijas. Kūryboje Wisemanas nenaudoja interviu, užkadrinių komentarų, pridėtinio garso takelio, konkrečios vietos portretą kuria jungdamas pavienius epizodus į nuoseklią visumą.


