Prieš vėją

Atokioje ir vėjuotoje Kanados Fogo saloje kamera stebi pakrantę ir joje žaidžiančius vaikus. Ilgi, statiški kadrai leidžia jų judėjimui ir salos kraštovaizdžiui atsiskleisti visa esybe ir be jokio skubėjimo – vaikai bėga, žaidžia, dingsta už uolų ir vėl pasirodo kadre. Žmogaus judėjimas čia neatsiejamas nuo aplinkos: vėjo, vandens, uolėtos pakrantės ir nuolat besikeičiančios šviesos. Vaikų žaidimas tampa būdu pamatyti ir išmatuoti pačią erdvę – uolas, žolę, jūrą, dangų, atstumus, šį didžiulį kraštovaizdį. Filmas kviečia pabūti šioje saloje, pajausti jos mastą, vėją ir pasiduodi stebėjimui.

„Šiam filmui peršasi būdvardis „nugludintas“. Tokiais pavadinčiau tiek hiperkontrastingą, saulės nutviekstą salos kraštovaizdį, tiek pačią kino formą, radikaliai suvaldytas kompozicijas. Šiame kone atšiauriame perfekcionizme vaiko figūra užsiima žaidimu įvairiomis jo formomis, tarsi bandydama paties filmo nusistatytus užmojus ir ribas. Visgi vienas įsimintiniausių filmo aspektų yra vėjas, kurio nepaliaujamą veikimą papildo detalus ir viską apimantis garso takelis / garsovaizdis.“ – Festivalio koordinatorė ir programos sudarytoja Justina Jaruševičiūtė

Sharon Lockhart – menininkė ir kino kūrėja, kurios filmai tai ilgalaikio, etnografiško santykio su filmo subjektais ir jų erdve rezultatas, pasižymintis preciziška kadruote, trukmės bei laikino patyrimo sureikšminimu. Jos filmai siekia sukurti ryšį su stebimaisiais bei jų praktikomis – dažnai tai būna vaikai, dirbantieji ar poilsiaujantieji.