Trijų filmų programos pavadinimas „Ir šiandien“ – paskutinis Libano režisieriaus Ghassano Salhabo filmo „be pavadinimo“ titras. Dviejuose žodžiuose telpa dešimtmečius trunkantis naikinimas ir gedulas, kurio pabaigą sunku įsivaizduoti. Salhabas nuosekliai dokumentuoja Izraelio nuniokotas Pietų Beiruto gatves. Lėtai važiuoja automobiliu stebėdamas sugriautus namus, prasilenkia su žmonėmis, įsilieja į miesto šurmulį, klausosi naktį kaukiančių gyvūnų – jis liudija ir rodo. Palestinietė režisierė Shayma’ Awawdeh priešinasi užmarščiai ir filme „Kryžminė atmintis“ remiasi 2000-aisiais filmuotais archyvais rekonstruodama savo vaikystės prisiminimus iš Antrosios intifados ir gyvenimo okupuotame Hebrone. Prieš daugiau nei dvidešimtmetį filmuoti vaizdai šokiruoja ne tik užfiksuotu smurtu, bet ir panašumu į tai, ką ir šiandien matome medijose. „Vidinio gyvenimo okupacija“, egzilyje gimusios palestinietės menininkės Rosalind Nashashibi filmas, įjungia vaizduotės režimą ir prasideda klausimu apie ateitį. Jauna mergina teiraujasi būrėjos Taro kortomis, kada ji įsimylės. Atsakymas – kantriai laukti, kol jos pasaulis išsiplės. Ką reiškia gyventi laukimu iš tolo stebint naikinimą? Šioje programoje laikas yra cikliškas: iš kartos į kartą perduodamos smurto, išvietinimo patirtys. Tačiau su jomis ir viltis, pasipriešinimas per prisiminimą, pasakojimą, liudijimą. Programa, užsibaigianti klausimu apie ateitį, mus sugrąžina prie dabarties skubos: tai tęsiasi ir šiandien.