Po 150 metų nelaisvės 26 istorinės Dahomėjos karalystės skulptūros palieka Prancūzijos muziejaus saugyklas ir pradeda kelionę namo į Vakarų Afriką. Kaip šias iš protėvių pagrobtas meno vertybes priims šiuolaikinis Beninas, kadaise priverstas kurtis ir vystytis be savo kultūrinio paveldo? Ir kodėl iš 7 000 meno kūrinių grįžta tik 26? Senegaliečių kilmės prancūzų režisierė Mati Diop dokumentinėje juostoje „Dahomėja“, Berlyno kino festivalyje pelniusioje pagrindinį „Auksinio lokio“ apdovanojimą, prakalbina amžius skaičiuojančias skulptūras ir atskleidžia postkolonijinio pasaulio sudėtingumą, puikiai atpažįstamą ir Lietuvos žiūrovams. Filmas atvers 21-ąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF).
„Pagrobtų kultūrinių vertybių grąžinimas – viena pagrindinių priežasčių, kodėl esu kino režisierė. 26 kūriniai – geriau negu nieko, bet tai nepakankamas ir žeminantis gestas. Privalome kritiškai įvertinti, kaip ir kodėl buvo inscenizuotas šis procesas, ir kaip atrodė jo sklaida valstybianiame lygmenyje. Prancūzija šimtmečiais išnaudojo savo kolonijas. Prireikė daug laiko, kad suvokčiau, ką iš tiesų reiškia jos pavogtų meno kūrinių restitucija materialiąja prasme. Noriu, kad žmonės suprastų šias problemas. Privalome žengti toliau ir įkvėpti naujos gyvybės kultūros vertybių grąžinimo klausimui – mąstyti apie restituciją plačiąja prasme“, – pristatydama filmą Berlyno kino festivalio spaudos konferencijoje kalbėjo M. Diop.
Atstatyti istorinę tiesą: drąsios dokumentinės formos paieškos
„Iškart po „Dahomėjos“ premjeros Berlinalėje buvo aišku, kad tai – reikšmingiausias konkurso filmas, kalbos originalumu ir subtilumu stipriai lenkiantis varžovus. Drąsios dokumentinės formos paieškos „Dahomėjos“ režisierei yra ne tik kūrybos, bet ir tapatybės klausimas. Kilusi iš Senegalo, bet gimusi ir užaugusi Paryžiuje, M. Diop savo filmais kvestionuoja postkolonijinės Afrikos dabartį ir siekia atstatyti istorinę tiesą. Ji slypi po storu kolonistų melo sluoksniu bei dvasiškai ir materialiai nuskurdintų žmonių tyla. Todėl ieškodama tiesos režisierė kartais šaukiasi vaiduoklių arba prakalbina ritualines senovės skulptūras.
M. Diop filmuose aštri kritika įvilkta į paslaptingą, poetišką ir nepaprastai šiuolaikišką rūbą. Nors režisierės filmai – apie Afriką, Lietuvos žiūrovams netruks suprasti, kokie artimi mums yra režisierės keliami tapatybės ir dekolonizacijos klausimai. Kokių muziejų saugyklose įkalintas mūsų kultūrinis paveldas ir ką slepia mūsų muziejai? Tai klausimai, kuriuos turėtume pradėti kelti“, – apie filmą pasakoja jį platinančios kino leidybos kompanijos „Taip toliau“ įkūrėjos, kino kritikės ir kuratorės Aistė Račaitytė, Mantė Valiūnaitė ir Ignė Smilingytė.
Režisierės biografija atkartoja jos kūrybinę kryptį ir politinę laikyseną. 1982 m. Prancūzijoje gimusi, tarp europietiškosios ir afrikietiškosios kultūrų augusi M. Diop – viena įdomiausių pagrindiniuose kino festivaliuose vis ryškiau matomo šiuolaikinio Afrikos kino atstovių. Kino režisūra puoselėta ir jos šeimoje. M. Diop dėdė – senegaliečių kino režisierius, aktorius, kompozitorius ir poetas Djibrilas Diopas Mambéty (1945–1998), laikomas vienu svarbiausių Afrikos kino modernizatorių. 1973 m. Kanų kino festivalyje jo filmas „Touki Bouki“ pelnė Tarptautinį kritikų apdovanojimą. Apie santykį su dėde ir jo kūrybiniu palikimu M. Diop yra sukūrusi trumpametražį filmą „Tūkstantis saulių“ (2013). 2019 m. režisierė tapo pirmąja juodaode moterimi, kurios filmas buvo atrinktas į Kanų kino festivalio konkursinę programą, o jos ilgametražė debiutinė vaidybinė juosta „Atlantės“ laimėjo „Didįjį prizą“. Filmas tapo vienu įsimintiniausių tų metų kino įvykių, po premjeros Kanuose jį iš karto įsigijo „Netflix“. „Dahomėja“ yra antrasis režisierės ilgametražis filmas.
