Klausimai, įvilkti į tylą

Per 73 minutes gali pasiklausyti dviejų Bethoveno simfonijų, keleto podcastų apie šių dienų aktualijas, radijo laidos ar autobusų stotelėje kaimynus, anūkus ir valdžią apkalbinėjančių močiučių pokalbio. „Mano meksikietiško riestainio“ (My Mexican Bretzel) herojė Vivian per 73 minutes papasakoja ne vien apie save, tačiau ir apie mus.

Režisierė pasakoja, jog sunkiausia užduotis, filmo gamybos procese, buvo visą turimą medžiagą, sutalpinti į vos valandos trukmės filmą. Tačiau taip ši nusprendusi bijodama, jog būdamas per ilgas, galėtų lengvai atsibosti. N. Giménez liūdi, kad žiūrovai neišvys visų vaizdų ir istorijų, kurias ji norėjo papasakoti, tačiau priduria, jog gebėjimas kažko atsisakyti, norint kažką išsaugoti ir yra raktas siekiant sukurti sėkmingą filmą.

„Mano meksikietiškame riestainyje“ dominuoja trys elementai: vaizdai, atmosferiniai garsai bei tekstas. Filmo metu grožimės Ispanijos kraštovaizdžiais, nufilmuotais 16 mm juosta, ausį glosto bei širdžiai kužda Vivian cituojamos indų guru Kanvar Kharjappali įžvalgos apie mirtį, laiką, ženklus ir šių įtaką mūsų priimamiems sprendimams; intuiciją, metaforas, tiesą – už kurią nekovotume ir dėl kurios neprabiltume, jei būtume vieni, be palaikymo. Galiausiai apie melą bei tiesos menkumą.

Debiutinis Nuria Giménez filmas leidžia suprasti, kokia išties garsi gali būti tyla. Kiek daug jėgos bei garso slypi žodžiuose, net jei šie neįgarsinami balsais. Kiek juose telpa prasmės ir kaip jie įprasmina mūsų gyvenimus.

Vivian papasakoja ir mane asmeniškai palietusią istoriją apie kartą Molokai saloje mirusį seną vyrą, kuris taip niekada ir nepamatė jūros, nors sala buvo vos 600 kv. km. dydžio.

Kartu su Vivian pajaučiame išdavystės varžomą laisvę pamilti ir mylėti, o kas buvo mylima – palikti ir paleisti. Su jos vyru Leonu, po nelaimingo atsitikimo praradusiu klausą, suvokiame kaip skamba amžina tyla, kuri vienus gąsdina, kitiems atneša ramybę, leidžia pastebėti smulkmenas, koncentruotis ties metaforų paieškomis, savo jausmais ir emocijomis, kylančiomis filmo eigoje.

Vivian savo istoriją užbaigia kreipdamasi į Dievą, tačiau kadangi kiekvienas esame kamuojami nežinomybės, kurią paminėdama ji ir atsisveikina su žiūrovais, jai prijausdami akimirkai pasijuntame filmo dalimi ir šios istorijos šeimininkais.

Galiausiai suvokiame, jog mums visą šį laiką buvo meluota ir tai, kas manėme yra tikra, pasirodė išgalvota. Šį režisierės sprendimą sunku suprasti, nes visgi jaučiames apgauti, o manipuliacija dokumentikoje – nedažnas svečias. Antra vertus, diskusija apie dokumentinio kino objektyvumą atrodo senamadiška. N. Giménez rinkosi žiūrovą iš kino salės išlydėti susimąsčiusį ir ieškantį atsakymų tiesos bei jau minėto tiesos menkumo. Tiek kasdienybėje, tiek meno pasaulyje.  

Pagrindinė veikėja tarsi tikra filosofė kelia klausimus. Tiek sau, tiek mums. Galbūt tokia mūsų prigimtis – daugiau reikalauti nei duoti, daugiau klausti nei pajėgti atsakyti. Panašu, jog kiekviename mūsų gyvena tas senolis iš salos. Mirštame taip ir nepamatę, kas mus visą gyvenimą supo, nesupratę, kad visus atsakymus, kurių ieškojome, seniausiai buvome radę.

Rašė VDFF jaunoji programerė Ieva Martusevičiūtė