Iš vaizdo gelmių

Grožėdamiesi peizažu ar lietaus lašu ant bijūno lapo, senieji kinų poetai tikėjo, kad taip priartės prie slaptos esmės, suras kelią į absoliutą. Einant šiuo keliu apsivalo dvasia ir skaidrėja žvilgsnis. Meditatyvus regimojo pasaulio stebėjimas poetus panardindavo į transą, leidžiantį ištrūkti iš ribotos materialios tikrovės. Kažkas panašaus vyksta ir Audriaus Stonio filmuose, kuriuose kelio, ėjimo, kelionės motyvas toks svarbus. Režisierius rodo nematomo pasaulio buvimą, pasitelkdamas mažus, paprastus  žmones, gamtos stichijas, karves, avis, katinus ir kitokius gyvius. Gyvūnai jo filmuose priverčia kitaip suvokti pasaulį, kuriame jų jausmams nebelieka vietos. Todėl Stonio filmai primena eilėraščius, parašytus vaizdais. Metafiziškiausi man režisieriaus eilėraščiai yra po bijūno krūmu besikapstančių vištų kadrai iš „Skrajojimų mėlynam lauke“ (1996), sanatorijos voniose lyg laivuose  keltininko Hado laukiantys paliegę žmonės iš filmo „Uostas“ (1998), būties harmonijos ilgesį spinduliuojanti paukščių sala filme „Viena“ (2001).

Stonys baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją istorinio lūžio metais, kai keitėsi santvarka ir kūrėsi naujos nepriklausomos šalies vaizdinys. Iš pradžių atrodė, kad Stonys eis savo mokytojo Henriko Šablevičiaus keliu ir bandys žadinti nostalgiškos praeities vertybių viziją, išsaugotą istorijos kryžkelėse. Pirmasis Stonio filmas „Atverti duris ateinančiam“ (1989) panardino į tarpukarį primenančios mistiškos ir religinės kaimo Lietuvos atmosferą. Į realybę filme buvo pažvelgta vaiko žvilgsniu, todėl takoskyra tarp tikrovės ir fantazijos čia nusitrynė.

Netrukus paaiškėjo, kad Šablevičiaus pamokos nepraėjo veltui, tik, vis dėlto, Stoniui svarbiau ne kaimo keistuoliai, jų kasdienybė ar nykstančios istorijos, bet tai, į kur veda kino juostoje užfiksuotas vaizdas, įgijęs netikėtų, metaforiškų, filosofinių prasmių. Ryškiausiai tai matyti Europos kino akademijos „Felixu“ geriausiam metų dokumentiniam filmui apdovanotoje „Neregių žemėje“ (1992). Filmo veikėjais tapo du pagyvenę neregiai. Kiekvieno jų tikrovė filme kuriama skirtingai, pasitelkiant netikėtus ir nepatogius kameros  rakursus – iš labai aukštai, iš toli, ilgai stebint statišką vaizdą ar žmogaus judėjimą erdvėje. Neregys neįgaliojo vežimėliu keliauja po pilką begalinį peizažą – degradavusią, žmonių nualintą, negyvą erdvę. Moters kelionė daug trumpesnė: iš skurdžių namų tiesiai į tvartelį, kur gyvena maisto ir prisilietimų laukiančios ožkos ir vištos. Šios veikėjos balti plaukai kadre švyti lyg aureolė, jos miegas  siauroje lovoje primena mirtį. Trečiasis „Neregių žemės“ pasakojimas perkelia į skerdyklą. Į ją keliaus ir vyrą laukuose stebinčios karvės, kurių akyse atsispindi begalinė tyla ir dangus.

Dangus – dažnas Stonio filmo veikėjas. Prie jo artėja „Antigravitacijos“ (1995), „Skrajojimų mėlynam lauke“ veikėjai ir net senukas gruzinas („Raminas“, 2011) – jo sapne debesis užkloja sumigusią avių bandą. Regis, režisierius bando suprasti amžiną trauką, kuri ir apibūdina žmogaus dvasią. Prisilietimas prie žemės dažnai būna skausmingas – „Neregių žemės“ skerdykloje nėra dangaus, kamera nuolat pabrėžtinai  atsiremia į krauju užlietas grindis. Pakilimas – atvirkščiai. Jis net priverčia užsimerkti „Antigravitacijos“ veikėją nuo staiga atsivėrusių vaizdų (juodos juostos intarpai čia lyg šauktukai). Moters kopimas į bažnyčios bokštą parodytas lyg ėjimas į begalinę erdvę ir šviesą. Todėl sacrum motyvas Stonio filmuose virsta noru pasiekti harmoniją su pasauliu arba bent bandymu įrodyti, kad ji egzistuoja.

Stonio filmų herojai dažniausiai vieniši žmonės. Jų vienatvės skirtingos, bet ten nėra nevilties, greičiau susitaikymas su realaus pasaulio ribotumu. Net filmo „Žmogus, kurio nėra“ (2004) veikėjas – teatro ir kino režisierius Augustas Baltrušaitis (1937–2015), regis, nesigaili savęs, nors atsidūrė apgailėtinuose senelių namuose. Vienatvė Stonio filmuose – taip pat nematomo pasaulio dalis. Ji ištinka ir mažą mergaitę – filmo „Viena“ heroję, keliaujančią į kalėjimą aplankyti mamos. Ji gali būti vienintelės Ramino Lomsadzės meilės ilgesys, skatinti filmo „Ūkų ūkai“ (2006) herojų norą susigrąžinti jaunystę, paversti amžinu klajokliu ir išminčiumi, kaip kad atsitiko su „Griuvėsių apaštalo“ (1993) veikėju Aleksandru Oboladze.

Ankstyvieji Stonio filmai kurti kino juostoje, todėl, regis, galima net fiziškai pajusti oro ir šviesos virpesius, visus pilkos ir juodos atspalvius bei kadro gelmę, kuriančią tos kitos, tikresnės realybės įspūdį. Filosofinio kino par excellence aureolę. Vėlesnieji jau kurti skaitmenoje, bet ir juose atsisakoma vienprasmiškai traktuoti regimą tikrovę. Be abejo, tai ir operatorių, su kuriais dirba Stonys, nuopelnas. Jo filmus kūrė geriausi – Jonas Gricius, Rimvydas Leipus, Vladas Naudžius, Audrius Kemežys, tačiau visada stebina režisieriaus sugebėjimas perteikti savo viziją. Gal taip atsitinka todėl, kad Stonys sugeba parodyti tai, kas vienodai svarbu visiems.

Pastaraisiais metais Stonio filmai pastebimai pailgėjo, bet lietuviškai dokumentikai vis dažniau būdingo daugiažodžiavimo juose nematyti. Filmai atskleidė besikeičiantį režisieriaus stilių ir norą gilintis į dokumentinio kino prigimtį. Kino kalba, regis, paprastėja – lieka mažiau įspūdingų rakursų, efektingų montažinių sandūrų, bet turinys – gilesnis, intensyvesnis. Stonys vis dažniau imasi istorinių refleksijų. Jų centre atsiduria lietuviški mitai, kurių analizė padeda geriau suprasti Lietuvos dabartį. Dar 1990 m. sukurtame (kartu su Arūnu Mateliu) filme „Baltijos kelias“ didysis tautos pakilimas, laisvės troškimas buvo rodomas kaip iškili tragedija, atsispindinti kelyje susirinkusių žmonių veiduose. Tik katarsio nėra.

2007 m. pasirodęs „Varpas“ – vienas svarbiausių Stonio filmų. Prasidėjęs kaip pasakojimas apie narų ekspediciją į Platelių ežerą ir kadaise čia esą nuskandinto varpo paieškas, filmas nepastebimai pavirsta tautos mentaliteto tyrinėjimu, apmąstymu apie tai, kaip istorija atsispindi kolektyvinėje atmintyje, ją keičia arba deformuoja. Kaip asmeninė istorija tampa kolektyvine ir atvirkščiai, kaip žiūrime į praeitį. Filmuose „Varpas“ bei „Keturi žingsniai“ (2008) išryškėjo ir režisieriaus talentas įžvelgti istorijos tiesą kukliuose, anksčiau nufilmuotuose mėgėjiškuose kadruose. Šie filmai atspindi ir dar vieną svarbią Stonio kūrybos temą – tiesos ieškojimą, nors vienas naujausių jo filmų „Kenotafas“ (2013), regis, rodo nusiminimą ir būtinybę susitaikyti su mintimi, kad galbūt tai ir neįmanoma.

Stonys kontempliuoja žmogaus santykius su begalybe, mirtimi, vienatve, istorija, tikrove. Režisierius turi mokinių ir talento gerbėjų keliuose žemynuose, jo filmai sulaukė svarių tarptautinių ir lietuviškų apdovanojimų, skirtingose šalyse rengiamos jo kūrybos retrospektyvos. Lietuvoje ši yra pirmoji.

Živilė Pipinytė