Atgimstanti istorija: Baltijos keliai į Nepriklausomybę

Baltijos kelias, 1989 m. rugpjūčio 23 dieną į gyvą grandinę sujungęs virš dviejų milijonų Estijos,
Latvijos ir Lietuvos gyventojų, yra Baltijos šalims vienas svarbiausių XX amžiaus istorinių įvykių, nuolat primenantis apie tautų išsilaisvinimą iš komunizmo. Šia pilietine akcija taikiai, bet drąsiai buvo išreikšta mažų tautų pozicija, pasmerkusi neteisėtą jų teritorijų užgrobimą įteisinusį Molotovo-Ribentropo paktą.

Filmų programa „Baltijos keliai“ leidžia mums ne tik prisiminti tuos svarbius įvykius, bet ir pasijusti jų dalyviais, leidžia vėl nerimastingai praeiti Laisvės keliu, pamatyti Baltijos valstybių Atgimimo epochos kultūrinį, visuomeninį ir politinį peizažą. Verta pažymėti, kad XX amžiaus 9–10 dešimtmečių sandūra – tai institucinės ir ekonominės permainos ne tik Baltijos šalyse, bet taip pat ir kine. Šiame laikotarpyje audiovizualinė medija ėmė vis labiau išsilaisvinti iš cenzūros ir propagandos gniaužtų, o tai sudarė sąlygas atsirasti naujai dokumentinio kino krypčiai – į politinę ir socialinę problematiką orientuotam, autentišką tuometį gyvenimą vaizduojančiam ir jį reflektuojančiam kinui. Vienas ryškiausių šios krypties atstovų – latvis Juris Podnieksas, iškilaus
režisieriaus, fotografo ir kino teoretiko Herco Franko mokinys, išgarsėjęs dokumentiniu filmu „Ar lengva būti jaunam“ („Vai viegli but jaunam?“, 1986). Jis pirmasis Baltijos šalyse pradėjo
bendradarbiauti su vakarų transliuotojais, kurių užsakymu ir kūrė dokumentinius filmus bei TV serijas apie tikrąją situaciją SSRS. Kartu su operatoriais Andriu Slapiņšu ir Gvido Zvaigzne, kuriuos sovietų kariai nušovė 1990 m. sausio 20 d. naktį Rygoje, filmuodavo karštuose Sovietinės Respublikos židiniuose. Festivalyje pamatysime jo „Kryžiaus kelią“ („Krustceļš“, 1988), kuriame jautriai papasakota žiauri Latvijos okupacija susipina su liūdnais 1990 metų Dainų šventės vaizdais. Pirmoje, po penkiasdešimties metų okupacijos, vykusioje šventėje dalyvavo buvę Sibiro tremtiniai ir kadaise priverstinai gimtąjį kraštą palikę žmonės. Filmas buvo sukurtas kartu su japonų kanalu NHK ir britų „Channel 4“.

„Baltijos kelių“ filmų režisierius vienija neįkainojama savybė. Jie visi, kaip pasakytų britų dokumentininkas Richardas Leacockas, pasižymi „stebuklinga savybe būti įvykių vietoje“ ir atspindėti šurmulį, kuris vyksta prieš juos gatvėse. Šie režisieriai ir operatoriai – reikšmingų istorinių įvykių liudininkai, čia ir dabar kameromis fiksavę karštas aktualijas. Jų dėka kamera mus perkelia į niekada nebepasikartosiančių įvykių ir emocijų verpetą. Atsidurti jų centre ir viską filmuoti tapo įmanoma dėl technologinių permainų, kurios pagaliau pasiekė ir Baltijos šalis. Ribiniai 1989 metai atvėrė naujas socialinės tikrovės formas: kito komunikavimo būdai, formavosi nepriklausomų medijų rinka, o vaizdo technologijos imtos plačiau naudoti. Kamera tapo visuotine ir populiaria politinio lūžio fiksavimo priemone. Su lengva, judriam darbui patogiai pritaikyta filmavimo įranga buvo galima betarpiškai fiksuoti dinamiškus įvykius. Šio reiškinio pavyzdžiu studijoje „Maurum ERF Video SP“ yra sukurtas esto Peeterio Simmo filmas „Baltijos kelias“ („Balti tee“, 1989), kuriame jis detaliai, su žurnalistiniu polėkiu pasakoja apie Baltijos kelio organizavimo užkulisius. Simmas, tarytum judrus cinéma vérité operatorius, su mikrofonu rankoje skverbiasi per minią, kad parodytų Baltijos kelyje susirinkusių žmonių nuotaikas ir mintis. Kitokį Baltijos kelio vaizdą mums parodo kine debiutavę lietuvių režisieriai Arūnas Matelis ir Audrius Stonys filme „Baltijos kelias“, kuris buvo sukurtas kaip 1989 metų „Lietuvos kino kronikos“ 18 numeris. Jų dėka Lietuvos kronika įgavo kitokį kalbėjimo būdą – patikimą, poetišką, be perdėto sugestyvumo ir vienpusiškumo.

Labai svarbus, išskirtinis „Baltijos kelių“ filmų bruožas yra tas, kad tai yra autorinio kino pavyzdžiai, pripažinti kino kritikų ir publikos. Filmai reprezentuoja skirtingas filmavimo technikas ir metodus, skirtingus požiūrius į istorinę tikrovę, o jų autoriai naudoja skirtingas pasakojimo formas ir konvencijas. Esto Adreso Sooto kino kronika „Drakono metai“ („Draakoni aasta“, 1988) – ironiška ir atidi tikrovės smulkmenoms. Režisieriui pavyko su chronologiniu nuoseklumu pavaizduoti 1988 metų politinių ir visuomeninių įvykių amplitudę: nuo Estijos Liaudies Fronto susikūrimo balandį iki Estijos Aukščiausiosios Tarybos paskelbtos suvereniteto deklaracijos lapkričio 16 dieną. Filmas „Skersgatvis“ („Šķērsiela“, 1988) – vienas geriausių iškilaus latvių kino režisieriaus, latvių poetinės kino mokyklos pionieriaus Ivaro Seleckio filmų. Jis, naudodamas kantrios akies ir ilgo stebėjimo metodą, beveik metus kiekvieną dieną sekė vienos Rygos priemiesčio gatvės gyventojų kasdienybę. Kantrus stebėjimas leido parodyti, kad toli nuo centro, toli nuo svarbiausių įvykių arenos, gyvenimas teka kitu ritmu, o žmonės artėjančių audringų politinių įvykių išvakarėse gyvena įprastą gyvenimą. Ši jaudinanti ir meistriškai papasakota istorija buvo apdovanota tarptautiniais prizais, tokiais kaip Europos kino akademijos „Feliksas“ ir dokumentinio kino meistro Roberto Flaherčio prizas.

Lietuvių, latvių ir estų filmų kūrėjai leidžia mums išgirsti skirtingus 9-ojo dešimtmečio II-oje pusėje vykusių politinių transformacijų liudijimus, atskleidžia politinių jėgų ir personalijų vertybines ir ideologines nuostatas, netgi konfrontacijas bei paprastų žmonių lūkesčius ir nuogąstavimus.
„Baltijos kelių“ programoje atgyja filmai, priklausantys istorijai. Su jais naujai atgyja ir pati istorija.

 Anna Mikonis-Railienė, Renata Šukaitytė