A. STONYS: „Vaizdą galima skaityti kaip knygą“

Rugsėjo 28 d. „Skalvijos“ kino akademiją baigę moksleiviai kartu su „Meno Avilio“ projektu “Moving Cinema” pristatė du trumpametražius A. Stonio filmus „Neregių žemė“ bei „Skrajojimai mėlynam lauke“. Šis projektas kviečia vyresniųjų klasių mokinius ir studentus tapti Vilniaus dokumentinių filmų festivalio dalimi ir atrasti naujas filmų formas, ugdyti jautrų kinematografinį žvilgsnį ir kritinį mąstymą.

Dalinamės po peržiūros įvykusio pokalbio su režisieriumi A. Stoniu ištraukomis.

Filmus „Neregių žemė“ ir „Skrajojimai mėlynam lauke“ nusprendėme rodyti kartu, nes jie abu pabrėžia vienišo žmogaus, svečio šioje žemėje jausmą. Kaip jums atrodo, ar jie kalbasi tarpusavyje, kokį dialogą jie užmezga?

Vienatvė yra universali būsena. Žinoma, vienokiu ar kitokiu būdu, mano personažai yra vieniši. Tačiau tai šviesi vienatvė. Ta jų būsena yra labiau prasminga už kažkokį šurmulį, kuriame mes gyvename. Jie gyvena labiau harmoningame pasaulyje. Paradoksaliai atrodo ta tamsa, nes jie gyvena didesnėje šviesoje ir mažiau jaučiasi vieniši negu mes rutinos verpetuose.
Tos močiutės iš „Neregių žemės“ visas pasaulis ir visa diena susideda iš: atsibunda, pasidaro kažką valgyti, tuos gyvuliukus nuėjusi pašeria, vėl grįžta. Visą laiką yra judėjime, pilname ramybės ir gražios šviesos. Ji mato kitokiais būdais.
Esu ne vieną kartą pasakojęs, koks skirtingas jos pasaulis. Ji gyvena netoli Lėvens upės. Kiekvieną rytą eina link jos, praeina per miškelį su kibiriuku vandeniui. Ir tokiu greitu žingsniu ji eina tarp medžių be jokių takelių. Nueina, nusileidžia prie upės, pasisemia vandens ir grįžta.  „Kaip jūs taip sugebate neatsitrenkti į medžius taip greitai eidama?“ – klausiu. Sako: „O tai kaip, labai paprasta. Oras priešais medį yra kietas, o oras tarp medžių yra minkštas. Aš einu ten, kur yra minkštas oras“. Aš pabandžiau, bet man nepavyko.
Ji ir bites laikė, medų kopinėdavo. Jos daržas buvo tokiom lygiom vagom lyg su liniuote nubrėžtas ir viskas susodinta lygiais tarpais. Ir aš stebėjausi, kaip neregintis žmogus gali susodinti taip tiksliai.
Jos namelis mažulytis visiškai, vėjų visų perpučiamas ir žiemą ten baisūs šalčiai. Miega močiutė susisukusi į tokį kamuoliuką, embriono poza. Kažkaip naktį permiega, tik sako, būna, kad ir plaukai prie pagalvės prišąla. Bet niekada nesiskundžia. Ir visada žinojo, kada aš atvažiuosiu, nors telefono jokio neturėjo.

Jūsų filmuose labai svarbus vaidmuo tenka gyvūnams. Kodėl taip dažnai kamera nuo pagrindinių herojų krypsta būtent į juos?

Pati sunkiausia užduotis, su kuria susiduria dokumentinio ir vaidybinio kino režisieriai, yra tiesos problema. Kaip išgauti tiesą, kad aktorius nesumeluotų? Ištisas menas. Ką daryti, kad tiesos akimirkos įvyktų? Kartais atrodo, kur čia primeluosi dokumentikoje, bet iš tiesų tai labai sunku. Pradėjus filmuoti, žmonės save pateikia taip, kaip jie nori būti nufilmuoti. Jie turi apsaugos sistemas. Žmogus labai meistriškai sugeba paslėpti tai, ko nenori parodyti, ir kartu labai gražiai projektuoja, koks jis norėtų būti ir atrodyti. Galbūt neatsitiktinai pasirinkau akluosius. Ta močiutė niekada gyvenime nėra mačiusi nei televizijos, nei kino. Nežino, kas ta kino kamera. Ji savęs neprojektuoja ir yra tokia, kokia yra. Lygiai taip pat ir su gyvūnais – jie nemeluoja. Tas grožis, nesumeluoto ir tikro buvimo, yra neišpasakytas. Į gyvūnų akis gali žiūrėti be galo. Jos tarsi be nuodėmės, lyg žiūrėtum į angelo akis. Dėl to jie mano žvilgsnį taip ir traukia, neatsitiktinai visuose mano filmuose atsiranda gyvūnai. Tai gurkšnis nesuvaidintos tikrovės.

Taip pat jūsų filmuose  labai svarbus garsas ir muzika. „Skrajojimai mėlyname lauke“ prasideda nuo dviejų grojančių muzikantų, „Neregių žemėje“ matome grojantį akląjį, bet jo negirdime. Dažnai filmams pasirenkat labai sakralią arba liaudies motyvų turinčią muziką. Kaip konstruojate garso takelį?

Man labai norėjosi, kad kažkas filme padainuotų seną dainą. Galiausiai nuskambėjo tarpukario daina apie lakūną, kuris padarė mirties kilpą ir niekada nebesugrįžo. Aš suradau tuos du vyrus. Vien apie tuos personažus buvo galima sukurti filmą. Gyveno jie dviejuose vienkiemiuose tarp laukų, kur artimiausias kaimas gal už dešimties kilometrų. Jie buvo net atidirbę tam tikrą savo kalbą, nes bendravo tik vienas su kitu. Dabar čia yra angliški subtitrai, bet man prireikė labai daug laiko, kad aš suprasčiau, ką jie kalba. O jie puikiausiai vienas kitą suprato be jokių problemų.
Mano kadrui nelabai tiko ta aplinka, kur jie gyveno, ir aš nusprendžiau juos du pasodinti prie medinės sienos. Aš juos vežiau iki kaimo. Ta kelionė, kol mes važiavome, buvo kelionė per istoriją.Labai gailėjausi, kad neturiu su savimi kameros ir negaliu visko užfiksuoti. Įsivaizduokite, jie per tuos metus, niekada nebuvo palikę savo namų, nenuvažiavo toliau nei tie dešimt kilometrų. Jiems tai buvo lyg kelionė į užsienį arba į savo praeitį. Ir jie nuolatos kalbėjo, kaip viskas pasikeitę per tuos metus po karo.
Muzika, žinoma, yra labai svarbi. Aš anksčiau pats rinkdavausi muziką. Nebuvo jokių autorinių teisių, nieks nežinojo ką iš viso tai reiškia. Man patikdavo pats procesas, jaučiausi kaip Dievas; noriu renkuosi Hendelį, noriu Mocartą. Po to atradau tą stebuklingą malonumą dirbti su kompozitoriumi. Tai visai kiti dalykai.

Kodėl jūsų personažai beveik nekalba?

Vėlgi, kad ko nors neprimeluotų. Jau tylintis žmogus sugeba primeluoti, tai ką kalbėti apie tuos, kurie išsižioja. Niekada neperpratau šito meno. Yra žmonių, kurie tai sugeba. Dabar rodoma H. Třeštíkovos retrospektyva, mano vienos mylimiausių režisierių. Ji sugeba nufilmuoti kalbantį ir nemeluojantį žmogų. Man niekada taip nepavyko. Aš apskritai niekada nepasitikėjau žodžiais. Tyla daug platesnė. Kažką pasakysi ir viskas susispaus į vieną sakinį. Žodis dažnai nėra būtinas, jis tik pagalbinė priemonė. Kalba yra tik vaizdo ramentas. Vaizdas jau pats savaime yra turinys. Jis turi pakankamai jėgos papasakoti istoriją be žodžių. Kinas yra vaizdas. Literatūra yra žodis. Jei manom, kad vaizdas nėra pakankamai stiprus ir jį būtinai reikia paremti žodžiu, tada geriau imtis literatūros, jau geriau rašyti. Jei tiki, kad vaizdas yra stiprus ir jį galima skaityti kaip knygą, tuomet tam yra kinas.
Yra toks H. Franko filmas „Dešimt minučių vyresnis“. Jame dešimt minučių stebimas vaiko veidas. Negali pasakyti, kad tai tėra tik forma. Tylintį vaiką pats užpildai savo mintimis. Su vaiku nukeliauji didžiulę dvasinę kelionę, pamatai net tai, kas dedasi jo sieloje, nors nė vienas žodis per visą filmą neištariamas.

Paradoksas – neregiai negali matyti apie save sukurto filmo ir dar iš jų atimama galimybė kalbėti.

„Neregių žemė“ iš tiesų nėra filmas apie neregius. Čia daugiau yra mano paties perspektyva, kaip aš juos pamačiau, mano susitikimas su jais. Turbūt kitaip filmas būtų atrodęs, jei būčiau norėjęs parodyti, kaip jie mato pasaulį. Labai įdomu. Jie sako, arklys – tai tokia šilta banga. Ir viską pasakoja man formomis arba apie tai, kaip tamsoje atsiranda spalvos. Bet aš nenorėjau to iliustruoti. Norėjau labiau kalbėti apie būseną.
Neregiai turi vaizduotę ir jie regi sapnus. Netgi tie, kurie niekada nematė kaip ir ta senutė, kuri gimė akla. Nežinau, iš ko sudaryti tie sapnai, bet mes niekada nesusišnekėsime – jie niekada nesugebės mums papasakoti ir mes niekada nesugebėsime suprasti. Mes operuojam trimačiais vaizdais, o jų yra visai kita vizualinė sistema. Befilmuojant mes aplankėme neregių vaikų mokyklą Vilniuje. Įdomu, kad jiems duoda geometrines formas, ir jie staigiai nupiešia jų išklotines. Man prireiktų daug laiko, kad aš sugalvočiau kaip visos sienos jungiasi, o jiems tai labai paprasta. Žinoma, kad jų vidinis pasaulis yra labai įdomus.

Kodėl „Neregių žemėje“ kelios scenos skerdykloje yra spalvotos, nors visas filmas juodai baltas?

Dabar juokingai man atrodo šitas bandymas, nes galima vienu mygtuko paspaudimu ką nori padaryti – išimti visas spalvas, pasilikti tik vieną spalvą, ją paryškinti ir pakeisti. Tada man norėjosi, kad šitas filmas būtų juodas, baltas ir raudonas. Jog išliktų kraujo spalva. Tam, kad aš gaučiau tos siaubingai brangios juostos, kurioje būtų išimti visi kiti spalviniai sluoksniai ir paliktas tik raudonas, aš turėjau važiuoti į Maskvą. Į specialią laboratoriją, kur specialus meistras specialiai man liejo tą juostą. Tai be galo sudėtingas procesas. Aš kokį mėnesį ten praleidau ir gavau dešimt minučių tos brangios juostos. Dabar atrodo, kam reikėjo tiek vargti. Nežinau, ar tai pasiteisino.

Režisierių kalbino Milda Valiulytė ir Aušra Umbrasaitė.