“Saulės miestą” sukūręs Rati Oneli apie magišką Vilnių ir sustingusį laiką Gruzijos kalnuose

Atvykęs į Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, režisierius Rati Oneli žiūrovams čia pristatė savo dokumentinį filmą “Saulės miestas”. Filmas pasakoja apie Čiaturą - užmarštyje skendintį šachtų miestelį Gruzijos kalnuose. Režisierius pasakoja apie Vilniaus grožį ryte, filmo premjerą, įvykusią Berlyno kino festivalyje ir kūrybinį dokumentinio kino procesą.

Kaip jaučiatės Vilniuje? Ar pirmą kartą čia lankotės?

Nuostabiai! Esu pirmą kartą.
Man labai patinka maži miestai, kuriuose aplinka intymi. Žaviuosi šio miesto erdvės panaudojimu, urbanistine plėtra. Patinka, kaip miestas juda, jo išskirtinė architektūra. Nuostabu pajusti erdvę. Bent jau centre, ji nuostabiai išsaugota. Mane žavi, kaip žmonės čia rengiasi. Jie jaučia estetikos prieskonį, kuris man labai svarbus. Vilniuje jaučiuosi labai ramiai. Čia juk ne Pietų Europa, o Šiaurės Europa ir labai smagu gauti tiek saulės, ypač rugsėjį ir spalį. Daug dalykų mane veikia emociniame lygmenyje, tad geriau to neanalizuoti, bet man čia tikrai patinka.

Filme “Saulės miestas”, sukūrėte Gruzijos miestelio Čiaturos portretą. Ar darytumėte filmą apie Vilnių?

Jau pradėjau galvoti apie savo antrąjį filmą. Tai greičiausiai bus trilogija. Dar niekam to nesakiau, nes kol kas tai tik idėja, bet filmas bus apie žmogų, kuris keliauja fizine erdve ir laiku. Tai nebus mokslinė fantastika. Jis keliautų savo vidine ir išorine erdve. Pats daug keliavau po pasaulį, kai kurios vietos tikrai įstrigo mano galvoje ir galėtų tapti filmo dalimi. Šiandien labai anksti atsikėliau, išėjau į gatvę ir ten nieko nebuvo. Tą akimirką Vilnius tikrai buvo magiškas. Pagalvojau, kad viena iš scenų galėtų įvykti čia.

Na, aš tikrai taip gerai nepažįstu Vilniaus, jog galėčiau apie jį sukurti filmą, bet ši erdvė ir aplinka ryte… Ne visos šalys, kuriose esu buvęs, turi šią ypatingą energiją.

Jūs taip pat esate operatorius, filmavote savo ankstesnius filmus. Ar svarstėte apie galimybę filmuoti “Saulės miestą”?

Iš tiesų, dalį šio filmo nufilmavau aš. Šešis mėnesius Čiaturoje gyvenau vienas, tad pradėjau filmuoti. Iš pradžių tai buvo tik formalus dokumentavimas, tik tam, jog aiškiau matyčiau savo viziją. Šią medžiagą taip pat naudojau ieškodamas finansavimo, bet galiausiai didelė jos dalis atsidūrė filme. Negaliu sakyti, kad aš šio filmo operatorius, bet man patinka būti už kameros, turėti tą galią. Pirma filmo dalis filmuota labai talentingo jauno operatoriaus. Jam tik 23 metai, bet jis turi instinktyvų grožio pajautimą. Mums gerai sekėsi dirbti kartu.

Kokia buvo jūsų filmo komanda? Kaip sekėsi dirbti?

Komanda - per didelis žodis. Buvome dviese arba tryse.
“Saulės miestą” filmavome tris metus. Pirmąjį pusmetį, kol Čiaturoje buvau vienas, neturėjome pinigų nei filmo gamybai, nei jaučiau, jog turiu teisę čia kažką filmuoti. Buvau tik naujas atvykėlis.

Labai lengva rasti paliktus griuvėsius ar miestą, kuriame vyksta karas. Būtų labai lengva tuo pasinaudoti ir sukurti filmą apie tai, ką matai čia, paviršiuje.

Nenorėjau to, tad apsigyvenau mieste, leidau čia laiką, bandžiau artimiau susipažinti su gyventojais. Tik po metų laiko atvyko mano filmo operatorius, prodiuseris bei mano draugas, kuris yra kilęs iš šių kraštų. Taigi iš viso buvome keturiese. Neturėjome garso departamento, nes buvo labai svarbu išlaikyti intymumą ir įgytą Čiaturos gyventojų pasitikėjimą. Garsistai, aplinkui bėgiojantys su milžiniškais, keistai atrodančiais mikrofonais tikrai būtų sugadinę jaukią atmosferą. Visą garsą atkūrėme vėliau.

Pirmieji filmo kadrai žvelgia į miestą iš viršaus. Tai lyg akivaizdi nuoroda į dievo žvilgsnį, nors pačiame filme religijos tema nėra plėtojama.

Tam yra daug priežasčių. Kaip režisierius noriu leisti žiūrovui suprasti erdvę. Tai visų pirma buvo praktinis ir estetinis sprendimas. Šis kadras suteikia belaikiškumo jauseną. Jaučiau, jog šio miesto erdvė ir laikas sustingę. Kai pirmą kartą atsidūriau Čiaturoje, kilo toks įspūdis, kad jį visiškai pasiglemžė džiunglės. Atrodė, jog tai sena, didžiulė civilizacija, kuri arba buvo čia ilgiausius šimtmečius, arba ją sukūrė atskridę ateiviai. Erdvė čia visada darė įtaką gyventojams -pastatai veikė žmogų, o ne jis pastatus. Žmogus visiškai paklūsta ir tarnauja erdvei.

Pradžioje skamba užkadrinis balsas, jis skaito vieno eilėraščio ištrauką. Tai lyg aukštesnės jėgos balsas, skaitantis apie meilę, mirtį ir pragarą, visus šiuos dalykus, kurie, manau, yra glaudžiai susiję su ypatinga Čiaturos erdve.

Kaip pavyko pagarbiai pavaizduoti Čiaturos gyventojus - jų nesumenkinant, nepadarant iš jų aukų? Juk jiems tikrai nelengva gyventi.

Man tai buvo vienas svarbiausių klausimų nuo pat pradžių. Nežinojau kaip to išvengti. Dabar, jau matydamas filmą, tikiu, kad man tai pavyko ir negirdėjau jokių atsiliepimų apie šių žmonių bejėgiškumą. Filme tikrai nenoriu gailėtis šio miesto ir jo gyvenojų. Manau, kad tai filmas apie vilties triumfą, ten būdamas mačiau visa nugalinčią ir ore tvyrančią meilę.

Žinoma, pats rinkausi, kuriuos žmones noriu filmuoti, tačiau stebuklo dėka, dauguma patys mane susirado. Pirmas savaites buvo labai sunku, sutikau gal 500 žmonių ir tarp jų nemačiau, kas mane sudomintų. Jie visi bandė kažką vaizduoti ir vaidinti, o man to visai nereikėjo, nežinojau kaip prie jų prieiti. Buvau jau praradęs viltį, norėjosi viską mesti ir išvažiuoti. O tada mane pakvietė vakarienės į vietinę kavinę ir jos metu, gyvai dainavo muzikantas. Jis išgirdo, jog prie mūsų stalo, vietiniai kelia tostą mano garbei ir linki sėkmės filmavimuose. Gruzinai mėgsta sakyti tostus ir tai daro tikrai garsiai. Kai išėjau parūkyti, muzikantas priėjo prie manęs ir pasakė: “Girdėjau, kad kuri filmą. Leisk man tau papasakoti savo istoriją.” Man buvo sunku patikėti, jog tai, ką jis man pradėjo pasakoti - yra tiesa. Kitą dieną susitarėme susitikti. Taip jis atsidūrė mano filme.

Taigi visi filmo herojai atsirado tokių gražių atsitiktinumų dėka. Su visais labai suartėjau. Filmavimo metu nenorėjau jiems duoti jokių konkrečių nurodymų. Tad pradžioje aš juos tik stebėjau, kol mintinai išmokau jų kasdienę rutiną ir įpročius, o vėliau savaime mano galvoje pradėjo lipdytis filmo scenos.

Ar vis dar palaikote ryšį su filmo herojais ir miesto gyventojais?

Taip, žinoma. Filmo premjera įvyko Berlyno kino festivalyje. Džiaugiuosi, jog galėjau du filmo herojus nusivežti į Berlyną ir ten kartu pristatyti filmą.

Sunku patikėti, jog šie vyrai niekada nebuvo matę Europos, nebuvo keliavę už Gruzijos sienos. Jie netgi neturėjo pasų. Kai sužinojome, jog filmas atrinktas į Berlyno programą, turėjome tik kelias savaites susiruošti, gauti vizas ir visus dokumentus. Jiems buvo šokas, kai taip netikėtai iš mažo Gruzijos miestelio atsidūrė milžiniškame Berlyne. Tačiau buvo nuostabu kartu su jais stovėti kino salėje po filmo, kartu klausytis žiūrovų aplodismentų. Buvo gražu.

Kaip filmo herojai reagavo į šią netikėtą sėkmę?

Jie priėmė tai labai natūraliai. Jie nemato savęs kaip aktorių. Gruzijoje filmas buvo pristatytas tik prieš kelias dienas. Žinoma, Čiaturos gyventojai džiaugiasi filmo sėkme, tačiau iš tiesų jiems tai nerūpi. Juk filmas nepakeitė jų gyvenimo, jiems niekas už tai nesumokėjo, jie nekeliauja dėl to į Holivudą.

Galbūt dar blogiau - jie pabuvo Berlyne, suprato, jog filmas sėkmingai keliauja po festivalius. Pamatė, kiek pasaulyje yra daug galimybių, o jie vistiek privalo grįžti atgal į savo mažą miestelį kalnuose. Yra toks pasakymas: “Norėjau geriau, gavosi kaip visada.”

Kokią žinutę šiuo filmu norite skleisti žmonėms?

Visuomet svarsčiau kaip žmonės priims mano filmą dabar vykstančių karų ir nelaimių kontekste. Kaip jį priims Meksikoje, Gruzijoje ar netgi čia, Lietuvoje.

Mano nuomone, blogiausia, kas dabar vyksta pasaulyje - tai įsivaizdavimas, jog jei tau sunku gyventi, tavo problemos yra svarbesnės už tų, kurie gyvena kitur. Visi esame žmonės. Džiaugiuosi, kad mano filmas paliečia žiūrovus emociškai. Nenorėjau kurti logiško filmo, kurį būtų galima racionaliai paaiškinti. Nenorėjau, jog žmonės žiūrėdami filmą, sakytų: “O, kaip gaila šių žmonių”, o tada grįžtų namo, gertų kavą ir viską pamirštų.

Pastebiu, jog būtent taip nutinka su daugeliu kino filmų ir televizijos laidų, kurias dabar žiūrime. Tai siaubinga. Norėčiau, jog kinas nuo to išsilaisvintų. Dabar visas naujienas greitai suvartojame ir iš karto išmetame. Kažkur sprogo bomba, kažkas laimėjo aukso medalį, o tada perjungi kitą kanalą.

Pats neturiu televizoriaus, bet televizija ir kinas tikrai propaguoja tokį žiūrėjimo būdą.
Esi laimingas, turi pinigų, eini į kiną, jog šiek tiek paverktum ir pasijustum geriau dėl savo padėties, paliūdėtum už tą, kuris skursta, bet iš tiesų juk niekam nesvarbu, kas vyksta pasaulyje. Taigi norėjau sukurti filmą, kuris akimirkai žiūrovą paliktų vieną su savimi ir iškeltų jame klausimų. Kine lengva manipuliuoti žiūrovo emocijomis. Bet aš savo žiūrovui neliepiu vienaip ar kitaip jaustis, tik palieku jį vieną su pačiu savimi, jog išgyventų filmą savo viduje. Norėčiau, jog prie “Saulės miesto” žmonės vis sugrįžtų. Panašiai kaip ir su gera literatūra - gali skaityti ją daug kartų ir su metais joje atsiveria naujos gelmės.

Jūsų nuomone, kokia apskritai yra dokumentinio kino prasmė? Kodėl j kuriate?

Niekada negalvojau, jog pats kursiu dokumentinius filmus. Dokumentika man buvo svetima lyg iš kitos planetos. Tačiau paniręs į “Saulės miesto” filmo gamybą, įsimylėjau šį procesą. Manau, jog kūrėjui dokumentika suteikia daug daugiau laisvės negu vaidybinis kinas. Žiūrėdami vaidybinį filmą, žmonės turi tam tikrų nusistatymų. Jei siužete atsiranda netikslumų, jie iš karto susinervina. Dokumentikoje žiūrovai atvirai priima viską, kas nutinka. Dėl to galima daug daugiau eksperimentuoti.

Apskritai, netikiu grynąja dokumentika. Mano nuomone, ji negali atspindėti gyvenimo objektyviai, negali atskleisti grynosios tiesos. Tai tik režisieriaus asmeninė perspektyva į tai, kas vyksta aplink. Kūrėjas pasirenka kadrą, kurį nori rodyti, o visa kita aplink lieka už jo. Įvyksta meninis sprendimas. Dokumentinį kiną suprantu tik kaip formą kurti ir tai man labai patinka.

Kalbino Ūkų ūkai