Helena Třeštíkova – tikra čekų didikė, užaugusi pačioje Prahos širdyje – Šv. Vaclovo aikštėje. Po 1968-ųjų rugpjūtį Čekoslovakijoje įvykdytos operacijos „Dunojus“ ir prasidėjus normalizacijos laikotarpiui, nepaisydama tėvų nepritarimo, ji įstojo į FAMU (Prahos kino ir TV akademija), kur ištobulino nevaidybinio kino laiko rinkimo metodą (časosběrná metoda). Čia pateiktose interviu ištraukose Třeštíkova pasakoja apie pagrindinius savo kūrybos aspektus.

Jeigu nekurtų filmų:
Jei nebūtų kino, aš rašyčiau metraščius, kaip viduramžiais. Kino kūrėjai tarsi šių laikų metraštininkai atlieka tokią pačią užduotį – bando suvokti laiką, kuriame gyvena. Aš siekiu fiksuoti dabartį vardan ateities ir kurti universalius filmus remdamasi būtent čekišku kontekstu. Negalėčiau dirbti kitoje kultūroje. Kurdama stengiuosi viename intymumo laše sutalpinti visą pasaulį.

Apie čekišką kontekstą kūryboje:
2007-ųjų filme „Marčela“ pagrindinės veikėjos vyro Jiřío bute guli iškarpa su šauniuoju kareiviu Šveiku. Prie paveikslėlio prirašytas šūkis: „To chce klid“ („Nestresuok“ arba „Atsipalaiduok“). Tai puikiai iliustruoja Jiřío pasyvumą, kuris, mano nuomone, pasireiškia griūnant jų santuokai. Nors tam, kad matytum, kas ir kodėl darosi jų santykiuose, nebūtina išmanyti Šveiko.

Apie savo metodo sukūrimą:
Antrame FAMU kurse kurdama dokumentinį filmą „Gyvas vanduo“ („Živá voda“, 1972), ištisus metus filmavau vieną vietą – dėl valstybinių statybų pamažu užtvindytą kaimą. Bet tokį ilgalaikį stebėjimą kaip savo metodą ėmiau suvokti tik pradėjusi „Vedybinius etiudus“ („Manželské etudy“, 1987). Tai buvo neįprastas projektas, nes juos prodiusavusi studija „Trumpieji filmai“ („Krátký Film“) paprastai kurdavo 15 minučių trukmės dokumentinius filmukus, rodomus kinuose prieš pagrindinį seanso filmą.

Laiko rinkimo metodą taikau iki šiol. Bandau jį šlifuoti, tobulinti, tačiau pats principas nesikeičia. Apie metodą esu parašiusi universitetinį vadovėlį, kurį 2015 m. išleido Čekijos scenos menų akademijos leidykla NAMU.

Naujausias mano filmas „Pasmerktas grožis“ („Zkáza Krásou“, 2016) apie čekų aktorę Lídą Baarovą šiek tiek skiriasi nuo kitų mano surinkto laiko filmų. Juo pamėginau apžvelgti XX amžiaus Europos įvykius per vieno asmens likimą. Taip pat buvo įdomu į filmuotą medžiagą įpinti archyvinių kadrų.

Apie kino platinimo ir technologijos pokyčius:

Per pirmąjį mūsų pokalbį 2007 m. krimtausi, kad čekų dokumentika niekam neįdomi ir aš nežinau, kaip parduoti savo darbus! Dabar gi mano filmų sklaida atiduota į profesionalų rankas ir situacija atrodo geriau.

Technologijų pažanga atnešė ir gera, ir bloga. Viena vertus, dvivalandinės kasetės – didelis privalumas. Kai interviu metu tekdavo keisti juostelę, pašnekovai sunkiau atsipalaiduodavo. Dabar galiu būti kantresnė. Tačiau medžiagos nufilmuojama daugiau, tad reikia didesnio budrumo, jog galėtum iš karto įvertinti, kas įvyko ir išskirtum filmo temas.

Apie darbą su pašnekovais:

Filmuodama su savo pašnekovais stengiuosi būti sąžininga. Jei kas nors ką nors skaudina, geriau nefilmuoju. Kiti čekų režisieriai dirba kitokiais metodais: Karelas Vachekas kuria provokuojančias situacijas, Janas Špáta kartais idealizuodavo pasirinktus žmones. O man filmavimas – tai draugiškas kontaktas, kurio intymumas jaučiamas ir ekrane. Dėl to stengiuosi dirbti su kuo mažesne komanda – tik operatorius, garsistas ir aš. Kad būtų kuo panašiau į bičiulių pašnekesį. Su filmuojamu žmogumi būtinai turiu palaikyti akių kontaktą. Ir niekada neprašau ko nors pakartoti, nebent vėliau perfrazuoju klausimą.

Klausimus pasiruošiu iš anksto, bet dokumentikoje reikia būti pasiruošus ir netikėtumams, nes jie kartais būna patys svarbiausi. Štai, pavyzdžiui, Marčela prieš dukters mirtį prakalbo apie savižudybę. Tik po filmavimo supratau, ką mes iš tikrųjų užfiksavome.

Kaip filmavimai pakeitė veikėjus ir apie personažų atranką:

Buvęs recidyvistas Renė visiškai pasikeitė ir dabar gyvena padorų gyvenimą. Viliuosi, kad mūsų filmavimas jam padėjo. Taip pat filmavimas labai padėjo Malorei – suteikė stiprybės ir noro kovoti už save.

Tačiau aš filmuoju ne tik tokius marginalus, kaip Renė, Malorė ar Katka. Mano didžiausias projektas „Vedybiniai etiudai“ tęsiasi jau 35-erius metus ir yra apie visiškai eilinius žmones. Šiuo metu baigiu trečią ciklo papildymą.

Visi veikėjai man įdomūs savo gyvenimo istorijomis, tikslais ir pastangomis, čia ir dabar. Per santykį su pašnekovu pavyksta sukurti daugialypį portretą su įvairiaprasme gyvenimo istorija.

Apie namus ir kūrybinius siekius:

Mano namuose stūkso krūvos filmų ir šūsnys popierių – nufilmuotų pokalbių išrašų. Prieš kitą filmavimą su tuo pačiu žmogumi visada perskaitau ankstesnius pokalbius. Namai pilni kronikų. Mano gyvenime nėra atskirties tarp namų ir darbo.

Kino kronikas kuriu iš poreikio bendrauti su publika, ir man malonu, kai žiūrovai jas priima ir supranta.

Prisimenu, kaip studijuodama Kino akademijoje atradau Balstogėje gimusio dokumentikos klasiko Dzigos Vertovo kūrybą. Mane įkvėpė jo moto „nejučiom užklupti gyvenimą“. Aš filmuoju – stebiu – ir per įvairių žmonių istorijas stengiuosi užčiuopti laikmetį, kuriame gyvename. Tokia mano filmų prasmė.

Gabriel M. Paletz ©