Daugelis savo namuose turime šeimos, artimųjų istoriją galinčią papasakoti vaizdinę medžiagą. Kada ir kodėl tie asmeniški epizodai tampa svarbiu audiovizualiniu paveldu, įdomiu medijų tyrėjams?

Į šiuos ir panašius klausimus „Meno avilys“ pradėjo ieškoti atsakymų prieš gerą dešimtmetį, kuomet su nepriklausomu analoginio kino kolektyvu „Super 8 Picnic in a Hand“ dalyvavo  tarptautiniame projekte „Judantys vaizdai“. Jo tikslas buvo išsaugoti mėgėjišką audiovizualinį turinį, fiksuotą analoginėmis juostomis.

Šios iniciatyvos metu buvo suskaitmeninta ir taip išsaugota XX a. 7–9 deš. Lietuvos kino mėgėjų filmuota medžiaga, pilna kasdienybės vaizdų, švenčių, laisvalaikio akimirkų. Tai – unikalūs ir antropologiškai vertingi dokumentai apie to laikotarpio žmonių santykį su savo aplinka.

Dalis šio „Meno avilyje“ saugomo archyvo ir papildoma, naujai suskaitmeninta medžiaga, kaip atskira programa „Apie namus ir draugus“ (specialus seansas ir ekspozicija), bus parodyta tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.

Plačiau apie tai programos sudarytoja ir namų kino kultūros tyrėja Ona Kotryna Dikavičiūtė.

Mėgėjų kūryba suprantama per skirtumą nuo profesionaliosios. Kokią vietą čia užima mėgėjiškas namų kinas?

Kino mėgėjai – tai žmonės, kurie užsiiminėja kinu kaip hobiu. Kai kurie jų tik mėgėjiškai filmuoja savo šeimos gyvenimą ir įsimintinas akimirkas, o kiti – turi aukštesnes menines ambicijas ir kuria (dažniausiai trumpo metro) eksperimentinius, dokumentinius ar vaidybinius filmus. Programoje „Apie namus ir draugus“ dėmesys skiriamas labiausiai pamirštai mėgėjiško kino daliai – namų kinui. Vėlyvuoju sovietmečiu fiksuotoje medžiagoje pasirodo kasdienybės akimirkos, draugų ir šeimos susibūrimai, miestų ir gamtos vaizdai.

Jei reikėtų apibūdinti kino mėgėjų namų kiną keliais žodžiais, sakyčiau, kad tai – laisvė (fiksuoti ką nori ir kaip nori), spontaniškumas (nėra išankstinio scenarijaus ar plano – įvykiai lemia, kada paspaudžiamas įrašymo mygtukas), šiluma (dėl besišypsančių veidų, gražių vaizdų ir bendros atmosferos).

Kaip užčiuopti tą ribą tarp namų kino ir dokumentinio ar dokumentinio eksperimentinio kino? 

Į namų kiną atsigręžta 6 deš. JAV kartu su įvairiais avangardinio kino judėjimais – Jonui Mekui, Andy Warholui ir kitiems to meto kūrėjams namų kino estetika padėjo suartinti meną ir realybę ir suformuoti naujus kūrybos principus. Maždaug tuo metu Jonas Mekas kvietė vertinti ir išsaugoti namų kiną, kaip tam tikrą liaudies poezijos formą, kuri ateityje bus itin vertinga. Vėliau, laikui bėgant, namų kinas „prasibrovė“ ir į komercinio kino lauką, nes leido imituoti nuoširdų, autentišką ir spontaniškai užfiksuotą gyvenimą. 

Nepaisant to, mėgėjiškas namų kinas šiandien vis dar išlieka kino kultūros lauko periferijoje – jis retai kada tiriamas ar pristatomas platesnėms auditorijoms, nebent yra panaudojamas filmuose ar kituose meno kūriniuose. Gan populiarūs yra dokumentiniai filmai, kuriuose režisieriai naudoja savo tėvų ar senelių namų archyvus, bandydami rekonstruoti savo giminės praeitį ir tapatybę. Manau, kad net ir „neapdorotą“ namų kiną galima laikyti dokumentiniu kinu. Nors tokia medžiaga dažniausiai yra fragmentiška, neturi aiškios pradžios, pabaigos ar siužeto, ji vaizduoja gana autentišką, iš anksto nesurežisuotą kasdienybę.

Kaip ši eilinio žmogaus kasdienybė, fiksuojama jam ypatingais gyvenimo momentais, tampa svarbiu kolektyvinės atminties dokumentu?

Taip, namų kinas yra dokumentas, suteikiantis vertingą antropologinę informaciją apie XX a. žmonių kasdienybę. Dar svarbiau tai, kad ta kasdienybė yra užfiksuota pačių žmonių, be užsakymo „iš viršaus“. Tai ypač vertinga buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse, kur aktyviai veikė cenzūros aparatas ir kino filmų, televizijos, kronikų turinys buvo veikiamas sistemos ir akylai prižiūrimas. Mėgėjiški namų filmai praslysdavo pro šį aparatą, todėl galima sakyti, kad jie pateikia autentiškesnį, tikresnį ano laikmečio gyvenimo vaizdą.

Žinoma, reikia turėti omenyje, jog kamera dažniausiai būdavo ištraukiama per šventes ir džiugias akimirkas, todėl tas praeities vaizdas gali būti tendencingas. Nepaisant to, mėgėjiškuose siužetuose atsispindi ir šiandien mūsų kolektyvinėje atmintyje įrašyti, bet šiandien jau išnykę ar pakitę elementai (žiguliukai gatvėse, švenčių tradicijos, negrįžtamai pasikeitę miestai, mados detalės ir kt.).

Žiūrint namų kino medžiagą susikuria įdomus efektas – tokie universalūs elementai sužadina kiekvieno asmeninių atsiminimų grandinėlę, pradeda skleistis žiūrovų asmeninės istorijos. Tokia savotiška laiko mašina.

Kaip keitėsi, keičiasi tiriamojo darbo su mėgėjiško namų kino paveldu principai, ėmus filmuoti kasdienybę mobiliaisiais telefonais?

Su mobiliųjų telefonų atsiradimu mus pasiekia vis daugiau mėgėjiškai sukurto turinio. Manau, apie tai įdomu svarstyti išsaugojimo kontekste, nes tai, ką filmuojame mobiliaisiais telefonais gali būti panašiai vertinga kaip analoginėmis juostomis fiksuotas namų kinas, tik, priešingai nei pastarasis, neturi materialios išraiškos ir gali nesusigrąžinamai išnykti.

Kieno ir kokius archyvus išskirtumei, kalbant apie programą „Apie namus ir draugus“?

Kino mėgėjai galėjo laisvai fiksuoti tai, kas jiems atrodė gražu, verta įamžinimo, todėl nuosekliai žiūrint vieno žmogaus archyvą, galima susiformuoti įspūdį ir apie patį autorių. Paminėčiau du išsamiausius mano peržiūrėtus archyvus, kurių fragmentus bus galima pamatyti specialiame seanse rugsėjo 29 d. Gamtosaugininko, bitininko iš Zarasų Stasio Mikšto archyvas yra vienas labiausiai atitinkančių namų kinui būdingą turinį. Jame daugiausiai dokumentuojamas šeimos gyvenimas ir kamera retai nukrypsta nuo žmonių: iškylos, žieminė ir vasarinė žūklė, bulviakasis ir kiti ūkio darbai, namų aplinka, arklių lenktynių ant ledo varžybos. Įdomu pamatyti, kaip per archyvą atsiskleidžia šeimos narių santykiai, asmenybės.

Kiek kitoks yra Vytauto Kazimiero Narbuto archyvas, kuriame labiau pažįstamas pats autorius: čia daug Vilniaus miesto, miškų, dangaus, saulės ir vandens stebėjimo. Žinoma, yra ir mielų šeimos kadrų. Tai, kokiu būdu Narbutas fiksuoja aplinką atrodo kaip bandymas pagauti grožį ir perteikti atmosferą labiau nei siekis dokumentuoti konkrečius įvykius atminčiai. Stebint aplinką pasitaiko ir visai atsitiktinių komiškų epizodų. Toks atviras žmogaus žvilgsnis į pasaulį.

Kaip tas žvilgsnis į pasaulį atsiskleis ekspozicijoje?

Ekspozicijoje norėjome pristatyti, kas yra namų kinas ir koks jis galėtų būti – nuo fragmentiškų, avangardinį kiną primenančių siužetų iki dokumentinių šeimyninių filmų. Ekspozicijoje bus pristatomi 4 kino mėgėjų archyvai – jau minėtų Stasio Mikšto ir Vytauto Kazimiero Narbuto, kauniečio architekto Rimgaudo Miliūkščio ir Kėdainių kultūrizmo klubo vadovo ir trenerio Kęstučio Jonavičiaus. Jie nebus grupuojami tematiškai (šeima, šventės, kelionės ir t. t.), o kiekvienam iš autorių bus skirtas atskiras ekranas. Tokiu būdu išlaikomas ir archyvo vientisumas, ir žiūrovams pasiūloma susipažinti su kiekvienu autoriumi ir jo pasaulio matymu. Jie visi gan skirtingi.

Patiko Tavo pasakymas, kad namų kinas padeda „skleistis žiūrovų asmeninėms istorijos“. Kokius žmones pakviestumei į programą „Apie namus ir draugus“?

Žiūrėti namų kiną – panašiai kaip vartyti šeimos nuotraukų albumą. Kiek teko pačiai dalyvauti viešose namų kino peržiūrose, matėsi, jog žmonės aktyviai ir šiltai reaguoja į matomus vaizdus. Vyresnio amžiaus žmonėms matomi vaizdai bus gerai atpažįstami, nes išgyventi, o jaunimui – tai bus atradimas kuo gyveno jų tėvai ir seneliai.

Mėgėjiško namų kino programa „Apie namus ir draugus“:

Rugsėjo 29 d. 18 val. „Skalvijos“ kino centre specialus seansas, kuriam pianinu akomponuos Simona Zajančauskaitė. Filmus pristatys programos sudarytoja ir namų kino kultūros tyrėja Ona Kotryna Dikavičiūtė: https://bit.ly/3DpPBIe.

Rugsėjo 22–spalio 2 d. (antradieniais-šeštadieniais, 14–19 val.), „Planetos“ erdvėje (A. Goštauto g. 2, Vilnius) veiksianti ekspozicija.

Renginių lankymas – nemokamas.

Medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.