Auksinis flakonas

Mažame bute ketvertas gyvena jau daug metų. Jų širdys jaunos, bet jų galvos, temdomos laiko ir liūdno nuolat apgirtusio likimo, nebeveikia skaidriai ir nebesugeba aiškiai mąstyti.

Filme „Auksinis flakonas“ fiksuojama prozaiška skurstančiųjų kasdienybė. Mūsų nuomone, būtina, kad „normalioji“ visuomenė – jau įsipainiojusi į šiuolaikines technologijas ir pasinėrusi į savo pačios kapitalistinę prigimtį – išvystų ir prisimintų, jog greta vis dar esama kitų – kitaip gyvenančių, geriančių ir vos besuduriančių galą su galu; tokių, kurių poreikiai, jausmai, troškimai ir tikėjimas nuoširdžių emocijų skalėje tokie pat stiprūs, o gal net stipresni. Šie nepastebimai kitoje socialinės ribos pusėje gyvenantys žmonės, regis, turi daug didesnių egzistencinių dilemų nei dauguma mūsų. Tačiau sykiu gali būti, kad tam tikrais atžvilgiais jie net laimingesni. Planeta, kurioje jie gyvena, kitokia; laikas ir erdvė joje ištempti ir pakitę. Jie nepriklauso mūsų pasauliui, tačiau neatrodo, kad jiems tai pernelyg rūpėtų. Tokia ta kita socialinės ribos pusė: jos nepažįstančiųjų suvokiama kaip purvina, bjauri ir gąsdinanti, tačiau, priėmus tiesą, skausmą ir paprastus džiaugsmus, joje galima rasti tyro sąžiningumo. 

Autorių komentaras

Filme paliekama daug erdvės apmąstytiniems istoriniams ir kultūriniams naratyvams: kas yra šie žmonės? Kodėl jie taip gyvena? Kaip jie čia atsidūrė? Kadangi sovietų okupacijos metais rusai buvo perkeliami į Baltijos šalis siekiant įmaišyti juos tarp vietinių gyventojų, šie diskursai galėtų paaiškinti veikėjų elgesį: pasiklydę atšiauriame ir svetimame juos supančiame pasaulyje, jie neįstengia jo suprasti neįsikibę butelio. Diena iš dienos jie gyvena apimti jausmo, kad niekur nepriklauso ir neturi jokio valstybės palaikymo, kol galiausiai praranda viltį kada nors tapti vietinės bendruomenės dalimi, kartu nė nebenorėdami gyventi to „normalaus“ gyvenimo.

Režisieriai bando išsivaduoti iš tradicinių kinematografinio mąstymo būdų, tad šį filmą, ko gero, supras ar priims ne visi, tačiau mes manome, kad jis yra kitoks – ir jį būtina pamatyti. 

Jurgis Matulevičius

Jurgis Matulevičius yra Vilniuje gyvenantis režisierius, scenaristas, montažo režisierius. Baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kino režisūros specialybę. Yra dirbęs su žinomais Lietuvių režisieriais Šarūnu Bartu ir Algimantu Puipa. Sukūrė keturis trumpametražius filmus: Absurdo žmonės“, Anima Animus“, Auka“, Tardytojas“, bei ilgo metro filmą Izaokas“, kuris buvo nominuotas kategorijoje „Europos atradimas Europos kino apdovanojimuose 2020 m. Dalyvavo viename didžiausių Amerikos kino festivalių Slamdance“. Taip pat laimėjo dvi Sidabrines gerves“ už filmo muziką bei kinematografiją. Lietuvos kinematografininkų sąjungos išrinktas geriausiu 2020 m. filmu. Trumpametražio filmo Auksinis flakonas“ premjera įvyko Tarptautiniame Šefildo dokumentinių filmų festivalyje. Šiuo metu Jurgis dirba prie savo antrojo ilgo metro filmo „Kinų jūra“ scenarijaus. 

Filmografija 

Absurdo žmonės, 2011
Anima Animus, 2012
Auka, 2013
Tardytojas, 2015
Izaokas, 2019
Auksinis flakonas, 2020

Paulius Aničas

Paulius Aničas yra lietuvių poetas, tapytojas, kino dailininkas, režisierius. Jo asmeninės parodos buvo eksponuojamos Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Krematoriumas“. Nuo 2018 m. dalyvauja poezijos festivaliuose.

Filmografija 

Inostrancas, 2012
Antgamtininkas, 2014
Ligos istorija, 2016
Ultravioleta, 2019
Auksinis flakonas, 2020

Filmo seansai

09.26 Sekmadienis
  • „Skalvija“ (Vilnius) 15:30 Pristatymas

10.01 Penktadienis
  • „Skalvija“ (Vilnius) 17:00

10.03 Sekmadienis
  • „Skalvija“ (Vilnius) 13:45


Informacija

Režisieriai: Jurgis Matulevičius, Paulius Aničas
Scenarijus: Jurgis Matulevičius, Paulius Aničas
Operatoriai: Jurgis Matulevičius, Paulius Aničas  
Montažas: Jurgis Matulevičius, Paulius Aničas
Garsas: Julius Grigelionis
Prodiuseris: Stasys Baltakis
Gamintojas: Film Jam
Lietuva, 2021, 28 min.