Specialioji programa „Įrėminti likimai: žmonės iš Vidurio ir Rytų Europos“  

Moterys iš Kihnu salos

Įtaigus estų dokumentinio kino meistro Marko Toomaso Soosaaro poetinis debiutas. Filmas pasakoja apie mažos Kihnu salos, esančios vakarinėje Estijos dalyje, realijas. Šiame etnografiniame kūrinyje, stipriai paveiktame Roberto Flaherty kūrybos, stebime moterų valdomos salos buitį ir darbus. Kihnu salos moterų dėka kultūros tradicijos, tokios kaip rankdarbiai, šokiai, pramogos ir dainos, išliko iki mūsų dienų ir yra toliau tęsiamos. Apie Kihnu moterų kultūrą, dvasinę stiprybę ir jautrumą režisierius pasakoja itin vaizdingai, panaudodamas spalvos dramaturgiją. Kraštovaizdį su gėlių pievomis, pušynais, pajūrio kopomis ir smėlėta pakrante režisierius spalvina mėlynai ir raudonai. Simboliška kadrų koloristika išryškina rūstų ir kontrastingą moterų salos gyvenimą.

Seansą pristatys programos sudarytoja kinotyrininkė Anna Mikonis-Railienė. Įėjimas su nemokamais bilietais. Nemokami bilietai dalinami „Skalvijos“ kasoje seanso dieną.

Apdovanojimai

Jūros kino festivalis, Sovietų Sąjunga – antroji vieta, 1974
Sovietų Sąjungos kino režisierių sąjungos geriausio režisieriaus / operatoriaus diplomas, 1974
Tarptautinis televizijos filmų festivalis – didysis apdovanojimas ir diplomas, 1974

Mark Soosaar

Vienas reikšmingiausių estų dokumentinio kino mokyklos kūrėjų. Jo herojai vaizduojami ribinėse būsenose, filmams būdingi novatoriški eksperimentai su šviesa, nuo dešimtojo dešimtmečio naudojami archyvinės kino kronikos kadrai. M. Soosaaras baigė Maskvos sąjunginį kinematografijos institutą (VGIK). Nuo 1987 m. kasmet Pernu rengia Tarptautinį dokumentinių ir antropologinių filmų festivalį. Nuo 1998 m. – Naujojo meno muziejaus vadovas. Kai kurie M. Soosaaro filmai saugomi Moderniojo meno muziejuje Niujorke.

Rinktinė filmografija

Anu Raud: Menininko gyvenimo raštai, 2002
Tėvas, sūnus ir šventasis Torumas, 1997
Mis Sarema, 1989
Vyras iš Kihnu, 1986
Pono Veno pasaulis, 1981
Kalėdos Vigaloje, 1980
Moterys iš Kihnu salos, 1973
Auksinis treneris, 1971 

Našlių pakrantė

Janina Lapinskaitė bando atskleisti moterų būties esmę esant tragiškoms gyvenimo aplinkybėms.  Tai – su moterišku jautrumu papasakota istorija apie vienišas pamario našles. Subtiliai pavaizduota praradimo istorija, metaforiškas kadrų vizualumas, iš toliau viską stebinti kamera leidžia įsiskverbti į šių moterų jausmų gelmes.

Janina Lapinskaitė

Kino ir televizijos režisierė, aktorė ir scenaristė baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, nuo 1995 m. joje dėsto. J. Lapinskaitė režisuoja filmus, kurių stilius balansuoja tarp dokumentinio ir vaidybinio, dėmesį sutelkia į netipiškus personažus – keistuolius, atsiskyrėlius, savo ar ne savo noru atsidūrusius visuomenės paribiuose. Jie gyvena prieš kamerą, o kartais vaidina patys save. 2004 m. režisierė buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Filmografija

Vakar bus rytoj, 2013
Traukinys stovi penkias minutes, 2009
Šokanti ant stogų, 2008
Akordas, 2006
Stiklo šalis, 2004
Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis, 2002
Aktas, 2000
Kelionių magija, 1999
Iš avinėlių gyvenimo, 1998
Venera su katinu, 1997
Iš elfų gyvenimo, 1995
Iš skruzdėlių gyvenimo, 1995
Tai mano likimas, 1994