Artavazdo Pelešiano retrospektyva  

Gyventojai

Panoraminiai migruojančių gyvūnų vaizdai, besiblaškantys žvėrys narvuose. Filmas kupinas laukinio gyvenimo panikos. „Daug žmonių pasijuto suerzinti ar įžeisti mano filmo „Mes“. Po šios patirties aš buvau taip įsiutęs ant žmonijos, kad nusprendžiau sukurti filmą apie gyvūnus. Rodydamas gyvūnų elgesį aš jų tikrai nenuliūdinsiu, tačiau filmuodamas juos galiu atskleisti tą patį, ką matau žmonėse“, – sako režisierius.

Mes

Filme rodoma armėnų tauta, atsilaikiusi prieš šalį nualinusias tragedijas – genocidą, okupaciją. Tai žmonės, sugebėję išgyventi nepaisant didžiausių sunkumų. Muzika, netikėtas montažas – griūvantys kalnai, laidotuvių procesija ir įprastus darbus toliau dirbantys gyventojai – vaizduoja šių kasdienybės herojų gyvenimus. „Armėnų tauta man yra impulsas, kurio vedamas galiu kalbėti apie visą pasaulį, apie žmogiškąsias savybes ir žmogiškąją prigimtį. Armėnijos žmonės yra tik dalelė to didesnio „Mes“ – sako A. Pelešianas.

Metų laikai

Kartu su operatoriumi Michailu Vartanovu kurtas filmas „Metų laikai“ žvelgia į žmogaus ir gamtos darną bei priešpriešą. Tai pirmasis A. Pelešiano filmas, kuriame režisierius nenaudoja archyvinės medžiagos. Režisieriaus žodžiais tariant, šis filmas nėra vien apie metų ar žmonių laikus, tai filmas apie viską. „Reikia turėti omeny, kad šio filmo pagrindiniai herojai yra ne žmonės, bet metų laikai ir gamta. Ne žmogus čia veikia gamtą, o veikiau – gamta žmogų. Šis filmas yra apie žmogaus ir gamtos tarpusavio santykį“, – A. Pelešianas.

Artavazdas Pelešianas

Režisierius ir kino teoretikas Artavazdas Pelešianas gimė 1938 m. Armėnijoje, Giumri mieste. Studijavo Visasąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute (VGIK, dab. Valstybinis visos Rusijos S. A. Gerasimovo kinematografijos universitetas) Maskvoje. Būdamas viena ryškiausių dokumentinio kino figūrų tuometinėje SSRS, A. Pelešianas peržengė tradicinės dokumentikos ribas. Režisierius savo filmuose naudojo paties sukurtą „distancinio montažo“ metodą.

„Paėmęs du „atraminius“ kadrus, turinčius svarbią prasmę, siekiu ne juos suartinti ar supriešinti, bet tarp jų sukurti distanciją. Idėjinė prasmė, kurią noriu išreikšti, geriausiai pasiekiama ne ties dviejų kadrų susidūrimu, bet jų sąveikoje, vykstančioje per daugelį grandžių“, - taip savo metodą apibūdina A. Pelešianas.

„A. Pelešiano teorija išaugo iš 3-iojo dešimtmečio rusų montažo eksperimentų, bet jo tikslas ne sukurti „trečią prasmę“, kaip kad Olego Kulešovo eksperimentuose, kai a plius b yra lygu c, t.y. kai iš kadrų sudūrimo gimsta nauja prasmė, bet susidūrimo pagimdytas „prasmių laukas“, kuris nuolat kinta, panaudojus „distancinį montažą“. Galima sakyti, kad „distancinis montažas“, tai kontekstų montažas.“ Živilė Pipinytė

Garsas ir muzika A. Pelešiano filmuose atlieka svarbų vaidmenį. Režisierius taip pat yra teorinių tekstų autorius, išleidęs knygą pavadinimu „Mano kinas“. 2006 m. Jerevano tarptautiname kino festivalyje režisierius apdovanotas už gyvenimo nuopelnus, o 2015 m. Jihlavos tarptautiname dokumentinių filmų festivalyje A. Pelešianas pelnė prizą už indėlį į pasaulio kino raidą.

Rinktinė filmografija

Gyvenimas (Kyanq, 1993)
Pabaiga (Verj, 1992)
Mūsų amžius (Mer Dare, 1983)
Metų laikai (Vremena goda, 1975)
Gyventojai (Obitateli, 1970)
Mes (Menq, 1969)
Pradžia (Skizbe, 1967)
Liaudies žemė (Zemlya lyudey, 1966)