2017.03.20

VDFF REKOMENDUOJA „KINO PAVASARIO“ FILMUS

 VDFF festivalio draugai – 22-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“  šiemet žiūrovams paruošė gausybę filmų, net iš 70-ies šalių. Išsirinkti nelengva, todėl rekomenduojame 5 dokumentinius filmus, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį.

Naujas Gogitos gyvenimas (Gogita’s New Life, rež. Levan Koguašvili, Gruzija, Kroatija, 2016 m.)

Kad ir kokius laikus išgyveno Gruzija, o ir jos kino kūrėjai, tačiau gruzinų kinematografija visad turėjo išskirtinį bruožą – matyti gyvenime absurdą. Atgimstančio Gruzijos kino ryškiausiu režisieriumi šiuo metu laikomas Levanas Koguašvilis ir vaidybiniuose, ir dokumentiniuose filmuose išlaiko juoko pro ašaras intonaciją. Filme „Naujas Gogitos gyvenimas“ režisierius atskleidžia, kad svajonės yra pagrindinės gyvenimo judintojos, o ypač, kai aplink vargana būtis.

Net neįsivaizduoji, kaip Tave myliu (You Have No Idea How Much I Love You, rež. Paweł Łoziński, Lenkija, 2016 m.)

Kiekvienas režisieriaus Paweło Łozińskio filmas laukiamas, kaip naujas įvykis, įvykis, kuriame žiūrovas neišvengiamai taps dalyviu. Visuose režisieriaus filmuose prisiliečiama prie to, ką kiekvienas mūsų vienaip ar kitaip išgyvename. Norime to ar ne.
P. Łozińskio išskirtinis gebėjimas priartėti prie savo herojų taip, kad kamera nebejaučiama. Žiūrint naujausią režisieriaus filmą, žiūrovas pasijunta, lyg pats dalyvautų psichoterapijos seanse.

Giminaičiai (Close Relations, rež. Vitaly Mansky, Vokietija, Latvija, Estija, Ukraina, 2016 m.)

Didysis dokumentikos provokatorius Vitalijus Manskis geba įsibrauti į sunkiai prieinamus išorinius ir vidinius užkaborius. Filme „Nekaltybė“ priartėjo prie itin intymios temos - kiek kainuoja nekaltybė. Filme „Te visad šviečia saulė“, filmuodamas Šiaurės Korėjoje, smelkėsi ne tik į viešai rodomą žmonių gyvenimą, ne tik į imituojamus šeimos siužetus, bet į pačius žmones.
Filme „Giminaičiai“ V. Manskis pirmą kartą atsidengia pats, atskleisdamas savo giminės istoriją, o taip pat parodydamas savo bei artimųjų, gyvenančių politiškai susiskaldžiusioje Ukrainoje poziciją Rusijos atžvilgiu.

Holivudas pasiūlė per mažai (rež. Rimantas Oičenka, Lietuva, 2017 m.)

Ne vienas žiūrovas kiną pamilo, lankydamasis „Ozo kino salėje“, kur kažkada vykdavo specialios kino peržiūros, o pasikeitus laikams būten ten buvo rodomi patys geriausi kino filmai, kurių sovietmečiu buvo badas. Kartų kartos užaugo, formuojamos ne kino kritiko, ne kino kūrėjo, bet „pamišėlio“ dėl kino - Valdo Isodos - kino skonio.
Ne vienam kino kūrėjui knietėjo sukurti dokumentinį filmą apie Valdą Isodą ir jo gebėjimą žmones užburti kinu, tačiau tos temos ėmėsi Rimantas Oičenka, kuris niekad nebuvo režisieriumi. Gal todėl šis filmas toks atliepiantis.

76 minutės ir 15 sekundžių su Abbasu Kiarostami (76 Minutes and 15 Seconds with Abbas Kiarostami, rež. Seifollah Samadian, Iranas, 2016 m.)

Dokumentiniai kino portretai apie didžiuosius kino autorius – reta ir unikali galimybė pabūti šalia jų. Abbasas Kiarostami pasižymėjo neeiliniu talentu kurti gilų filosofinį kiną, ne tik formuluojantį filosofinius teiginius, bet ir permąstantį kino ir gyvenimo santykį. „Kinematografinis mąstymas yra specifinis mąstymo būdas“ – teigė Kiarostami.
Režisierius Seifollah Samadian kviečia praleisti 76 minutes ir 15 sekundžių su Kiarostami ir kartu pasigilinti, kaip kine perteikiamas unikalus autorinis žvilgsnis į pasaulį.