2017.09.04

Gyvoji kino legenda. Taip lakoniškai galima pristatyti armėnų dokumentininką Artavazdą Pelešianą, kuris į kino klasikų gretas įrašytas dar 7 deš. Jo filmai skiriasi nuo tradicinės dokumentikos: jiems būdinga neiliustratyviai naudojama muzika ir jo paties sukurtas montažo metodas.

A. Pelešianas buvo ir tebėra ypač vertinamas kitų kino kūrėjų. Vienu iš nedaugelio tikrų genijų jį vadino nežabotos vaizduotės dailininkas ir kino režisierius Sergejus Paradžanovas. A. Pelešiano pėdomis sekantis amerikietis Godfrey Reggio tvirtina: „Mano autoritetas kine – Artavazdas Pelešianas, armėnų dokumentinio kino kūrėjas, genijus. Jei aš įskeliu kibirkštis, tai jis – kamuolinius žaibus“.

Armėnų kino režisieriaus kūrybą itin vertina ir lietuvių dokumentininkas Audrius Stonys: „yra režisierių, kurie geba sukurti ištisus pasaulius. Net negali atrasti su kuo juos palyginti – tokie jie saviti. Sergejus Paradžanovas, Artavazdas Pelešianas, Béla Tarras – jie visi tarsi didžiuliai stulpai dykumoje, išradę atskirą kinematografinį pasaulį, savitą kino kalbą. Ji aboliučiai unikali, bet kartu ir universali“.

A.Stonys pabrėžia, kad A. Pelešiano kinas – tai nesenstantis kinas: „Metų laikus“ gali žiūrėti ir dabar, ir po 50 metų. Ir po 100 metų jie bus žiūrimi lygiai taip pat“.

Atrasti A. Pelešianą ir jo kiną kviečia Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Festivalyje bus parodyti šeši jo filmai. Kiekvienas jų – tarsi žmonijos gyvenimo akimirksniai. Tai pasakojimai apie armėnų tautos likimą („Mes“, 1969), gyvūnų pasaulį („Gyventojai“, 1970), piemenų gyvenimą kalnuose („Metų laikai“, 1972), kosmosą žmoguje („Mūsų amžius, 1983), mikrokosmosą traukinyje („Pabaiga“, 1992), gimimą („Gyvenimas“, 1993).

Režisierius ir kino teoretikas A. Pelešianas gimė 1938 m. Armėnijoje, Giumri mieste. Nuo 1963 m. – VGIK‘o (Sąjunginio kinematografijos instituto) studentas. Pirmieji trumpametražiai „Kalnų patrulis“, „Žmonių žemė“, „Pradžia“ sulaukė daugiau nei pripažinimo: filmai buvo užversti prizais, kino kritikai ir teoretikai aptarinėjo unikalų filmų montažą.

Pelešiano atrastas ir paties naudotas „distancinio montažo“ metodas ypatingas tuo, kad filme naudojami „atraminiai“, keliskart atsikartojantys kadrai, santykyje su kitais kadrais jų prasmė ima kisti. A. Pelešiano montažo metodą kino teoretikai dar vadina „intuityviu, dvasiniu“, nes iš žiūrovų jis reikalaująs ne mažesnių dvasinių pastangų, nei iš filmo autoriaus. Kiti teigia, kad pasitelkdamas tokį montažą A. Pelešiano filmai primena poeziją.  Tai akivaizdu ir skaitant jo filmų scenarijus.

„Montažu aš naikinu montažą“, – apie savo metodą sakė armėnų dokumentininkas, savo filmuose neretai naudodavęs archyvinius kadrus.

Pirmą kartą „distancinį montažą“ A. Pelešianas išbandė 1969 m. pasirodžiusiame filme „Mes“.  Jis tapo populiarus išsyk. Po „Mes“ sekę „Gyventojai“, „Metų laikai“ ir „Mūsų amžius“ A. Pelešianą pavertė gyvuoju kino klasiku. Pats garsiausias režisieriaus filmas – „Metų laikai“. Tai vienas poetiškiausių jo darbų: pasitelkęs to paties pavadinimo Antonio Vivaldi ciklą, naudodamas palėtinimus ir atsikartojimus, triukšmą ir muziką, šviesos ir tamsos žaidimą, režisierius peržengė tradicinės dokumentikos ribas.  

Ypač įsimintina „Metų laikų“ scena – piemenų su avimis nusileidimas nuo kalnų. Paklaustas, kaip pavyko ją nufilmuoti, A. Pelešianas pasakojo, kad nuo kalnų ritosi kartu su piemenimis: „Filmavimai vyko nuolatiniame judėjime. Tik piemenys rankose laikė avis, o aš laikiau operatorių, kuris savo ruožtu laikė kamerą“.

Visa A. Pelešiano filmografija telpa į 4 valandas. Daugelis tai aiškina režisieriaus charakterio ypatumais, kiti tuo, kad jie ir taip viską pasako: įkūnija ne asmenybes, o idėjas, kalba apie amžinybę, apie tai, kas aukščiau žmogaus.

Armėnų dokumentininko kūryba, ypatingai „distancinio montažo“ teorija, studijuojama kino mokyklose visame pasaulyje. A. Pelešianas kinui skyrė ir nemažai teorinių darbų, kurie išversti į daugybę kalbų. Jie publikuoti garsioje knygoje „Mano kinas“. Ši tapo postūmiu vystytis naujoms kino teorijoms.

Nepaisant A. Pelešiano įvertinimų, pamatyti jo filmus yra sudėtinga. Tokią progą suteikia nebent jo filmų retrospektyvą rengiantys kino festivaliai. Šiemet tokią galimybę siūlantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis dalį filmų parodys iš kino juostos. Seansus pristatys kinotyrininkė, kino ir audiovizualinio meno doktorantė, kino istorijos ir estetikos dėstytoja Marguerite Vappereau (Prancūzija).