Audriaus Stonio retrospektyva  

 Atverti duris ateinančiam

Debiutinis Audriaus Stonio filmas, kurį sukurti režisieriui atrodė sena ir sunkiai įgyvendinama svajonė. Tėvas Stanislovas jam paliko didžiulį įspūdį: „Vien savo buvimu jis griovė bet kokias to meto nuostatas. Nerakinamos durys jo klėtyje, kur buvo laikomos neįkainojamos vertės relikvijos, knygos. Nerakinama bažnyčia su meno kūriniais. Besąlygiškas pasitikėjimas – galėdavai gyventi, niekas neklausdavo nei vardo, nei pavardės – gyveni ir daliniesi viskuo. Visa tai ne mano vieno sieloje paliko neišdildomą žymę.“ Šiuo filmu Stonys įtvirtino savo filmų poetiką: paprastų žmonių filmavimas tampa kinematografine liturgija, atskleidžiančia paslaptingą dvasią, įkvepiančią regimąjį pasaulį.

Baltijos kelias

1989 m. rugpjūčio 23 d. taiki politinė demonstracija „Baltijos kelias“ nusidriekė per Lietuvą, Latviją ir Estiją, suformuodama 675,5 km ilgio už rankų susikibusių žmonių grandinę. Režisieriai šiame filme siekė užfiksuoti tai, kas tuo metu jiems atrodė svarbiausia, t. y. atsivėrusios laisvės gūsius.

Neregių žemė

Audriaus Stonio „Neregių žemė“ ženklina naujos lietuvių dokumentinio kino kūrėjų kartos pradžią. Tai pirmas ir vienintelis lietuvių dokumentinis filmas, 1992 m. pripažintas geriausiu dokumentiniu kino kūriniu Europoje ir pelnęs Europos kino akademijos apdovanojimą – „Feliksą“. Filmas „Neregių žemė“ laikomas lietuvių poetinės dokumentikos, plėtotos sovietmečiu, tęsėju. Kuo ypatingas neregių pasaulis? Jis kupinas garsų, prisilietimų, kontrastų, įvairių pojūčių, atsirandančių iš susidūrimo su, regis, visai paprastais daiktais. Režisierius atskleidžia ne tik tai, bet, pirmiausia, vidinį neregių pasaulio peizažą, tarsi materializuodamas savo herojų jausmus, troškimus ir vienatvę. Ir, žinoma, šviesos ilgesį.

Seansą pristatys pats režisierius Audrius Stonys.

Įėjimas su nemokamais bilietais.

Apdovanojimai

Europos kino akademijos prizas „Feliksas“ geriausiam metų Europos dokumentiniam filmui, 1992
Tarptautinis Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalis– apdovanojimas už geriausią eksperimentinį filmą, 1992
Tarptautinis vizualaus meno festivalis „Mediawave“, Vengrija – Prizas, 1992
Tarptautinis Monso kino festivalis, Belgija– apdovanojimas už geriausią vaizdą, 1992

Griuvėsių apaštalas

Gruzinas Aleksandras Oboladzė klajoja po Vilniaus senamiestį, žino kiekvieną senamiesčio kampą, rūsį, kaip niekas kitas. Jis ieško praėjusio laiko, žmonių paliktų daiktų ir kuria iš jų savo pasaulį. Anot režisieriaus, tai turėjo būti filmas apie paskutines šio keisto žmogaus dienas Vilniuje, bet išėjo taip, kad filmas yra apie paskutines jo dienas šioje žemėje – Aleksandras mirė filmo taip ir nepamatęs.

Audrius Stonys

Studijavo Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, įgijo TV ir kino režisūros specialybę. Vėliau išvažiavo stažuotis į Jono Meko kino antologijos archyvą Niujorke. 1992 m. už dokumentinį filmą „Neregių žemė“ pelnė Europos kino akademijos geriausio dokumentinio metų filmo apdovanojimą „Feliksas“. A. Stonys yra aktyvus tarptautinių kūrybinių dirbtuvių ir tarptautinių kino festivalių žiuri narys.

Filmografija 

Avinėlio vartai / Gates of the Lamb, 2014
Kenotafas / Cenotaph, 2013
Raminas /Ramin, 2011
Aš perėjau ugnį, tu buvau su manim / I Walked Through Fire, You Were With Me, 2010
Keturi žingsniai / Four Steps, 2008
Varpas / Bell, 2007
Ūkų ūkai / Uku ukai, 2006
Tas, kurio nėra / Countdown, 2004
Paskutinis vagonas /Last Vagon, 2002
Viena / Alone, 2001
Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos / Flightover Lithuania or 510 Seconds of Silence, 2000
Fedia. Trys minutės po Didžiojo sprogimo / Fedia. Three Minutes After the Big Bang, 1999
Uostas / Harbour, 1998
Skrajojimai mėlyname lauke / Fying Over Blue Field, 1996
Antigravitacija / Antigravitation, 1995
Griuvėsių apaštalas / Apostle of Ruins, 1993
Neregių žemė / Earth of the Blind, 1992
Baltijos kelias / Baltic Way, 1990
Atverti duris ateinančiam / Open the Door to Him Who Comes, 1989